Content

Tik cukraus vata ir zefyrai

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Italija, 2014

Nereikia bijoti kristi, nes prarajoje - tik cukraus vata ir zefyrai, kartą sakė J. Ir per pastaruosius metus kritau nekart. Buvo naktų, kai širdis spėdavo sutuksėt po kelis kartus į kiekvieną ilgą pauzę tarp sekundžių - žinau, nes girdėjau kiekvieną, buvo rytas traukinių stoty, kai viskas, ką žinojau - tai kelionės tikslas ant mano bilieto ir faktas, kad nuo šiol gali būti tik geriau, buvo diena oro uoste, kai likau be bilietų ir be leidimo palikti velniškai tolimą šalį ir grįžti namo. Tuo metu nėra labai smagu. Yra baisu. Bet su kiekvienu tokiu ar panašiu nutikimu baimės slenkstis kyla. Ir vis drąsiau keliauti, bendrauti. Gyventi. Dar daugiau, traukiantis baimei lieka vis daugiau vietos pasitikėjimui - žmonėmis ir savimi, ypač savimi, nes vienas po kito pavyzdžiai įtikina, kad ir ateityje kebliose situacijose ar kitaip apibrėžtu kritiniu metu nepasimesiu. Ir toks suvokimas ramina. Tam tikra prasme, kritimas atneša ramybę.

Kritimą šiuo atveju apibrėžiu kaip nesėkmę - nenumatytą nemalonų įvykį, pastatantį į keblią situaciją. Būtent "keblios situacijos" dalyje ir yra visas nesėkmės grožis, nes atsiranda būtinybė priimti svarbius sprendimus ir veikti. Kartais tokie sprendimai pataiso žalą ir atstato situaciją į pradinę neutralią padėtį. Bet daug dažniau, bent mano patirtyje, neigiamą situaciją pakeičia pozityvi, pralenkdama neutralią kažkur pusiaukelėje. Kartais, žinoma, padeda sėkmė. Bet daug dažniau - nestandartiniai sprendimai.

Prieš kiek daugiau nei metus, kai buvo išsakyti pirmajame sakinyje minimi žodžiai, supratau, kad nepavyks patekti į akademinę instituciją, apie kurią seniai svajojau, o jokių kitų nė nenorėjau svarstyti. Ir tuomet aplankė suvokimas, kad tai yra vienas geriausių dalykų, kurie galėjo man nutikti. Pradėjau planuoti veiklas ir gan greit susipratau, kad bet kokiu atveju tokie metai mano gyvenime atsidurti privalo. Ir taip prasidėjo metai, leisti Venecijoje nuo liepos iki gruodžio, Londone nuo sausio iki kovo, Australijos rytinėje pakrantėje nuo balandžio iki liepos. Desertui dar spėjau aplankyti Kambodžą. 

Kai susiduri su situacija, kuri grasina rimto sprendimo atsakomybe, esi apdovanojamas visiška laisve. Aišku, dažnai įtemptu metu tokią laisvę pajausti, juolab naudoti, yra sudėtinga. Tačiau kaip gera ją pažinus. Kaip gera sau dovanoti progą rinktis. Progą, visada turėtą, tik anksčiau neaptiktą. Sustoti, apsidairyti ir susivokti, kad nebūtina eiti su minia. Suvokti, kad jei nepasisekė, galima bandyti iš naujo ir tuo tarpu iš situacijos išspausti viską, ką tik įmanoma. 

Noriu ir vėl cituoti R. J."Kuo blogiau, tuo geriau". Nes taip augama. Nes taip atrandamas įkvėpimas judėti kiek toliau, nei nurodo aplinka. Nes, dievaži, taip galima mokytis. Pripažinti klaidas ir stengtis jų nebekartoti. Ir vertinti laiką, kuomet viskas visai gerai. Tokiu atveju, jei blogai yra gerai (ką bando įrodyti keli pastarieji sakiniai) ir gerai yra gerai (nes, na, juk visai gera, kai būna gera), išsprendus veiksmų sistemą paaiškėja, jog atsakymas yra gerai, abiem atvejais. Tad ar verta bijoti kryčio? Rodos, net ir situacijai čia skirtas ne toks ir svarbus vaidmuo - gerokai reikšmingiau yra reakcijos ir sprendimai, priimami kiekvieno. 

Suprantu, kad visi atvejai skirtingi. Suprantu, kad negali keliauti aplink pasaulį kiekvienąkart neišpildęs savo jaunatviškai maksimalistinės svajonės. Tuo pat metu tikiu, kad masteliai yra reliatyvūs. Ir kiekvienoje situacijoje galima pasisemti vertingos patirties ir iš naujo atrasti pačias kilniausias žmonių savybes. Visa tai yra visiškai realu ir pasiekiama. Žinau, nes sau įrodžiau, kad vienu metu galima keliauti, dirbti ir mokytis. Prieš keletą metų nebūčiau patikėjusi, kad lankysiu tokius kraštus ir patirsiu tokius nuotykius, bet tai tik dar vienas įrodymas, jog įmanoma yra viskas. Entuziazmas ir atkaklumas veda velniškai toli.


5 komentarai (-ų):

  1. o aš vis dar bijau pati priimti sprendimus, bijau rinktis, nes bijau suklysti. Tad šitą kartosiuos kaip maldą: nereikia bijoti kristi, nes prarajoje - tik cukraus vata ir zefyrai.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Taip natūralu bijoti : ) Ir taip gera po truputį pradėti jaustis stipresniam už savo baimes.

    AtsakytiPanaikinti
  3. O vat man įdomu, kaip tą minutę (būtent tą), kai krenti, suprasti, kad apačioj tik vata ir zefyrai?
    Po to, atsitrenkę, sau patvirtinam, kad kritimas buvo gerai. Bet tas momentas iki suvokimo… Atgal atsisukus mes daug ką galim įvertinti gerai ar labai gerai, bet kaip su tuo "enjoy the moment"?

    AtsakytiPanaikinti
  4. Man rodos, tas momentas dėl to ir yra toks vertingas ir galingas, nes jį išgyvendamas nė neįsivaizduoji, kas nutiks ir esi visiškai pažeidžiamas. Ateities nuspėti negali. Viskas, ką gali padaryti, tai tik kliautis savimi ir patirčių bagažu, tad čia ir yra šviesioji pusė - kuo daugiau tokių patirčių, tuo paprasčiau tvarkytis su tokiomis situacijomis ateityje. Ne visomis akimirkomis gali mėgautis, su kai kuriomis tegali susitaikyti, kai kurias tegali išgyventi ir daryti išvadas jau po to. Bet pasimėgavimo (malonumo) nebuvimas nenuneigia patirties prasmingumo. Bent jau mano akimis.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aš pilnai sutinku, kad tas momentas vertingas. Aš tik ieškau galimybės, supratimo tuo momentu, ne kaip ateities nuspėjimo, o kaip sau gyvenimo palengvinimo. Tada mažiau liūdėtum, graužtaisi. Juk momentas nėra tuo vertingesnis kuo tu daugiau liūdėjai. Čia tiesiog reikia dirbti su savimi,nes tavo gyvenimiška patirtis sako, kad viskas juk kažkaip būna, o dažniausiai net ir gerai. Iš savo patirties žinau, kad tam tikros situacijos, tas spyris, rodos, labai netinkamu metu (o tinkamo juk niekada nebūna), tave atveda prie naujų patirčių, darbų, projektų, kurių , galbūt, be to spyrio net nebūtčiau drįsus daryti. Atsisukus atgal, galiu pasakyti, taip tai buvo labai super, bet kelias iki "super" suvokimo oi , koks ilgas.

      Panaikinti

Atradimams

Užsisakyk Šviesu.lt naujienlaiškį

Vardas

El. paštas *

Pranešimas *

Archyvas