Nuotrauka iš asmeninio albumo. Italija, 2013

Šįmet Kalėdinis laikotarpis ypatingas aplankytais miestais. Pamatytom ir nugirstom šventinėm tradicijom. Ir pajautimu trijų skirtingų šalių, kurios visos, daugiau ar mažiau, leidžia pasijausti kaip namuose. Taigi - įspūdžiai iš Kalėdoms nusiteikusių Italijos, Jungtinės Karalystės ir Lietuvos.

Gruodį pasitikau Romoje. Ryškia saule ir prinokusiais mandarinais medžių viršūnėse. Sutemus sukrusdavo Kalėdinės mugės - ypač didžioji, esanti Piazza Navona. Aikštė pripildyta mažų medinių namelių, siūlančių saldumynus ir Kalėdinius žaislus. Ore maišėsi skrudintų kaštainių ir cukraus vatos kvapas. O sušalus būdavo smagu užsukti į rankų darbo Kalėdinių papuošimų parduotuves, taip primenančias apie artėjančias šventes. Nors palmės ir šiluma su šventine nuotaika gerokai disonavo.

Šilumos netrūko ir Londone, mačiau ten, tikėsit tuo ar ne, net ir kelias palmes. Tačiau atmosfera jau kita. Mat kvepia gatvės, kurių pakraščiuose nugulusios eglės. Net plaukiant su minia Oxford gatvėje, atsitiktiniai žodžiai ar aprangos elementai vis priversdavo šypsotis. Kaip ir vizitas į sausakimšą Winter Wonderland parką, kur Kalėdinė nuotaika, panašu, bandyta išreikšti greitu maistu, gėrimais ir pliušiniais žaislais. Ir tai nėra blogai, tik bevaikštant neišvengiamai kyla klausimas, kas yra Kalėdos. Ir į klausimą atsako likusi kelionės dalis, popietės ir vakarai kartu su žmonėmis, su kuriais būti gera. 

Vilniuje jau ne taip šilta, nematyti ir palmių. Tiesa, nėra ir sniego. Bet Kalėdinė nuotaika parkeliauja. Nes artimi žmonės yra čia. Šeima ir velniškai seniai nematyti draugai. Ir kiekvienas kavos ar arbatos puodelis, ar kokia vyno taurė, priartina prie pojūčio namų, pojūčio šventės. Ir man per daug nesvarbios dekoracijos Gedimino prospekte ar didžiosios eglės. Visa tai dailu. Tačiau mano pasaulyje šventę kuria pokalbiai ir žvilgsniai. Bendrumas. Toks, kokio neatradau dienom klajodama po Romą, toks, kurį atradau Londone, toks, kurį kultivuoju kasdien čia.

Dar bebūdama Venecijoje buvau sutikusi moterį, gyvenančią Prancūzijos Provanse kartu su savo dailininku vyru. Atrodo, kad tai puiki vieta gyventi, pasakiau jai. O ji nusišypsojo ir atsakė, jog kur bebūtum, visur kartu vežiesi save. Po pusmečio kelionių tai visiškai suprantu. Pamatyti ir keliauti įdomu, bet tai nėra laimės garantija, jokiu būdu. Nuo savęs nepabėgsi. Tad palengva mokiausi kurti sau namus, kur benukeliaučiau, taigi, kurti namus savyje. Jaustis drąsiai ir jaukiai įvairiose aplinkose. Su įvairiais žmonėmis.

Toks pasitikėjimas nenyksta ir grįžus namo. Ir sunku slėpti džiaugsmą, matant seniai matytus, taip numylėtus. Ir sunku slėpti džiaugsmą prisiminus visus sutiktuosius, visus metus, ypatingiausius mano gyvenime iki šiol. Tad džiaugsmo ir neslepiu, džiaugiuosi garsiai ir drąsiai. Ir nebijau teigti - žmonės yra svarbiausias dėmuo, kiekvienoje vidinėje ar fizinėje kelionėje. Tai gali būti žmogus šalia. Bet tai gali būti ir tu, pats sau suteikiantis šventę, nes esi, nes gyveni, nes dar turi ką mylėti. 

Šviesių švenčių, draugai. Ir drąsių metų.

Nuotrauka iš asmeninio albumo. Italija, 2013

Jie grįžta namo kas vakarą ir vos pasveikinę krykščiančius vaikus imasi to, kas jiems šventa. Vakarienės. Jos gaminimas gali užsitęsti, jei į procesą įtraukiama draugų kompanija ar taurė prosecco, nes nieks nežiūri į laiką (net gamindami. Tik ragauja ragauja ragauja). Aplink viryklę virsta garai: iš puodo, kuriame kaista pasta e fagioli, iš keptuvės su risi e bisi. Fone gali išgirsti lengvo džiazo, 80-ųjų pop roko ar indie elektronikos. Itališkoje virtuvėje išmokau, kokia daugybė muzikos žanrų dera su maisto gaminimu.

Susėdus prie stalo paaiškėja itališkų žodžių magija. Pasta e fagioli - tai tiršta daržovių ir borlotti pupelių sriuba su makaronais. Kartais patiekiama kaip makaronai su pupelių padažu. Tuo tarpu risi e bisi - mėgstamiausias vaikų patiekalas, bent tų, kuriuos teko garbė pažinti. Tai ryžiai su žaliaisiais žirneliais, sviestu bei parmezanu. Kartais ingredientai paruošiami atskirai ir sumaišomi prieš patiekiant, kartais šis patiekalas gaminamas kaip risotto. Yra ir dar viena variacija - vietoj žirnelių panaudoti smulkintą kopūstą. Ir pagardinti razinomis. Abu pastarieji patiekalai - tradiciniai venecijietiški, paprasti ir mėgstami vietinių.

Kartais vakarienės išsikelia už namų sienų. Kad ir į La Zucca, restoraną, tiekiantį iš sezoninių produktų paruoštus kokybiškus, kūrybingos receptūros patiekalus. Tai vieta, siūlanti tai, ko vargiai įmanoma gauti kitur Venecijoje. Šios osterios pažibos nėra žuvys ar jūros gėrybės, kaip įprasta Venecijoje. Tai - vietinės daržovės, vaisiai, grūdai, sūriai. Išmoningai suderinti ir dailiai patiekti. Kaip saliero šaknis su pekorino sūriu, radicchio di Treviso, fetos bei kepto moliūgo salotos. Kaip moliūgų apkepas su tarkuota rikota, dėl kurio vieną dieną teks grįžti į Veneciją ir pasticcio su grybais (pasticcio yra tai, ką pavadintumėm lazanija. Kažkodėl lazanijų lazanijom nieks Šiaurės Italijoje nevadina). Kaip šviežia panna cotta su skrudintais migdolais ir medumi. Meniu čia keičiasi nuolat, tad jei nuvyktumėt dabar, tikriausiai rinktumėtės jau iš kitų patiekalų. Tikiu - tikrai ne prastesnių. Turbūt tik moliūgų apkepas niekad nepalieka valgiaraščio, mat tai yra firminis restorano valgis (la zucca itališkai - moliūgas). La Zucca atrasit ramioje Venecijos dalyje Santa Croce. Aptarnavimo, atmosferos bei maisto kokybę vertina ir klientai - restoranas nuolat pilnas ir vietą jame reikia užsirezervuoti keletą dienų prieš apsilankymą.

Kai buvo likusios vos kelios dienos iki išvykimo iš Venecijos, prisiminiau, jog turiu dar vieną neįvykdytą, bet itin svarbų tikslą. Išbandyti cicchetti - "labiausiai venecijietiško maisto, kokio tik gali gauti", sakė man. Tai užkandžių maistas. Pagardai dedami ant duonos ir derinami su taure vyno. Tad nuėjau į All'Arco - mažą cicchetti užeigą šalia Rialto turgaus. Man pažadėjo, jog čia rasiu geriausius cicchetti visame mieste. Vargiai turiu su kuo lyginti, bet tai, ką gavau, paliko mane patenkintą visai dienai. Vos įėjus pro duris girdimas (ir matomas) žmonių šurmulys - keliolika lankytojų spaudžiasi vos keliuose kvadratiniuose metruose. Ant prekystalio - indai su žuvies ir daržovių gaminiais bei sūrio luitais. Išbandau du užkandžius: vieną renkuosi pati - tai šviežio sūrio su triufeliais (trumais) derinys. Kitą patikiu išrinkti gerai nusiteikusiems užkandinės darbuotojams. Ir gaunu kepto radicchio di Treviso su gorgonzola. Abu užkandžiai - ant traškių baltos duonos riekelių, su taure balto prosecco. Subtilus trumų skonis (kažkodėl visad man primenantis česnaką) ir švelni gorgonzola verčia patikėti, kad tai tikrai vieni paprasčiausiai paruošiamų, ir, tuo pačiu, gardžiausių ragautų patiekalų. 

Kur benuklystam, vakarais grįžtam namo. Susėdam prie stalo. Ir močiutė parneša kalėdinio pyrago - panettone. Paragauti smalsu. Minkštas pyragas su džiovintais vaisiais kvepia vanile ir šventėm, ir viskas, ką jaučiu - tai didžiulis dėkingumas visoms pasaulio močiutėms, mano venecijietiškai šeimai bei visam Venecijos miestui, laikiusiam mane tvirtai ant savo paviršiaus beveik penketą mėnesių. Laikiusiam ir maitinusiam patirtimis - aukščiausios rūšies ambrozija.

Nuotrauka iš asmeninio albumo. Italija, 2013

Rytais verda gyvenimas. Užvedamos motorinės valtys pakrautos dėžėmis produktų. Mieguisti vaikai verkia riedėdami paspirtukais į darželius. Staliukai šalia kepyklų pildosi norinčiais papusryčiauti šviežia duona ir kava, ar tiesiog pavartyti rytinį laikraštį. Kažkas skambiai maišo arbatą stikliniame puodelyje, ir ji garuoja vėsiame vėlyvo rudens ore. Kranksi kirai, vaikštinėja duonos nuvogt besitikintys balandžiai. Suintensyvėja vaporetto eismas. Suintensyvėja miesto kvėpavimas. Pildosi gatvės, aikštės ir tiltai. Venecija bunda.

O išvažiuoju dar prieš aušrą. Dar prieš užmiegant apsikabinam ir išsakom paskutiniuosius ciao, tad paryčiai ramūs. Galiu atsisveikint su namais, užvert duris. Ir tyloje nelygiu grindiniu riedėt link laivo, plaukt link stoties, pasigaut traukinį ir važiuot tolyn. Į Romą. Turbūt nevalia palikt Italijos neaplankius jos. Važiuojant aušta, saulė skaisčiai raudona. Tampu liudininke gražiausio iki šiol matyto saulėtekio. Pirmos akimirkos Romoje pribloškia gabaritais. Ypač, ką tik palikus mažutę Veneciją. Aukšti pastatai, plačios gatvės, jau kiek primirštas intensyvus eismas. Visada įsivaizdavau Romą saulėtą. Gal dėl tokio jos vaizdavimo Woody Allen filme, o gal dėl fotografijų senoje receptų knygoje. Tąryt ji visiškai atitiko mano minčių paveikslus. Ėjau nuo Forumo iki Koliziejaus, nuo Trevi fontano iki Piazza Navona. Ragavau baziliko ledų ir paprastumu išsiskiriančios pizza rossa. Roma žavėjo. Tačiau po dienos susipratau, kad tai paskutinė stotelė prieš namus. Dauguma norėtų aplankyti taškų buvo jau išvaikščioti, beliko gausybė bažnyčių. Ir pasijutau kaip Kevinas (iš garsiosios kinematografinės juostos "Vienas namuose"), einantis į bažnyčią Kūčių vakarą, einantis, nes pasiilgo šeimos. Aplink intensyviai mirguliuojant šventinėms lemputėms ir bažnyčių stogams horizonte, ši paralelė nepaliko minčių iki paskutinio vakaro. 

Minčių nepaliko ir Venecija. Paskutinę dieną joje nė nenorėjau eit laukan, bet išėjau, ir kaži koks skausmas pradėjo varstyt, ypač einant per San Marco aikštę. Čia leidosi saulė ir du akordeonininkai kūrė tik dar nostalgiškesnę atmosferą, ir nebegalėjau nesuprast, kad išvykstu, nes suvokiau, kad San Marco nebematysiu, bent artimiausiu metu. Tačiau sutramdau neišmintingą norą turėti viską ir turėti tai amžiams. Jaučiuosi tokia dėkinga už to pusmečio kelionę. Tarp miesto ir minčių kanalų.

Manęs klausia, ar pasiilgsiu Venecijos. Nė nepamąsčius patikinu - žinoma. Ir imu galvoti, ko pasiilgsiu. Apart žmonių. Nes aš vis dar čia, ir vis dar žvelgiu į veidus, ir jau jų ilgiuosi. Ir vėl jaučiuosi kaip liepą. Lyg palikčiau namus. Paradoksas - grįšiu namo, bet tuo pat metu įgausiu dar vienus namus, kurių galiu ilgėtis. Įdomu, kiek tokių namų per gyvenimą galima susikurti. Ir kiek tokių namų išlieka.

Visi keliai veda į Romą. Visos mintys parveda į Veneciją. Ir kai ją palieku, rašau laiškus ir atsakymuose esu patikinama, kad miestas dar stovi, dar maudosi potvyniuose ir saulėje, ir kasryt vis dar prabunda - tarp kavos puodelių ir motorinių valčių.