Content

Venecijos Bienalė: modernaus meno šventovė

Nuotrauka iš asmeninio albumo. Italija, 2013
Venecijos Bienalė - viena prestižiškiausių pasaulio modernaus meno parodų, organizuojama nuo 1895-ųjų, trunkanti pusę metų, kviečianti save prarasti ir atrasti iš naujo tarp begalės skirtingų meno rūšių: kino (Venecijos Kino Festivalis, beje, irgi yra Bienalės dalis), muzikos, teatro, šokio, skulptūros, tapybos, fotografijos, visokio plauko instaliacijų... Bienalė yra išsidėsčiusi dviejose pagrindinėse erdvėse - Giardini bei Arsenale - ir daugybėje miesto užkaborių, kur įsikūrę nacionaliniai šalių paviljonai. Parodoms apeiti reikia bent kelių dienų (ką jau bekalbėti apie nuolat vykstančius vis kintančius renginius), susivokti jose - dar ilgesnio laiko tarpo. Noriu papasakoti apie Bienalės Arsenale dalį. Ten vaikštinėjau, kol nebegalėjau priimti jokios informacijos, jokio įspūdžio. Bienalė užpildo.

Vos įėjus patenku į apvalią salę. Fotografijomis nuklotos sienos, o kambario centre - skulptūra. Tokia schema kartojasi ir dar keliose erdvėse. Ir mane žavi ši skirtingų pradų sintezė: Afrikietiškų šukuosenų fotografijos ir architektūrinio maketo formos panašumai, akmeninė skulptūra ir ją supantys gamtos piešiniai. Ypač patraukia pastarieji - paaštrinta bambuko šakele ir rašalu piešti peizažai (Lin Xue, Kinija), įkvėpti pasivaikščiojimų po kalnus, rašoma. Smulkmeniški, siurrealūs, tuo pačiu - gan realistiški. Augalai, vabzdžiai, lietus, veriantis kiekvieną piešinių kiaurai. Jų formos primena širdis, anatomiškai. Turinys - gamtos šerdį, esmę, emocionaliai.

Itin gausu video instaliacijų, filmų, filmukų ir kitų judančio vaizdo kūrinių. Pavyzdžiui, Neil Beloufa (Prancūzija) pristato dialogus naktį, Malyje: pašnekovų veidai apšviesti ryškiomis lempomis, šalia ganosi galvijai, kalbama apie telepatiją ir keliones mintimis ateityje, kalbama esamuoju laiku. Ir visos šios detalės kelia jausmą keistą ir tuo pačiu įtikina. Lyg taip jau būtų. Lyg toji technologiškai neįtikėtina ateitis jau būtų atėjusi į tamsų Malio kaimą. "Everything is simple, everything is magic". Man ši idėja pasirodo universali, prie ateities nepririšta, tad užsirašau. Ir perduodu jums.

Iš tapybos darbų didžiausią įspūdį paliko melsvai žalsvų (aquamarine) atspalvių Daniel Hesidence paveikslai, lyg jūros dugnas, lyg žvaigždynai panardinantys į save, estetiškai nepralenkiami. Jų autorius teigia, jog jo darbai sukurti remiantis "a primal and emotive symbolic order that both precedes and exceeds linguistic structure". Patraukus racionalumą į šalį ribos išsiplečia. Ar išnyksta.

Dar kitoje salėje - arti šimto mažų ekranėlių su kintančiais rytietiškais vaizdais: gamtos, šventyklų, gatvių. Būtent čia pradedu jausti jau minėtą pilnatvę - suvokiu, jog kiekviena šiuose rūmuose eksponuojama detalė yra kažkieno idėjų, darbo rezultatas, o aš vartoju jį, kol pati jo prisipildau. Visa jausta vidinė tuštuma pripildoma meno, kad ir simboliškai. Aplinka tiesiog verda skirtingomis kultūromis. Vos įžengus į kitą erdvę matau begalę įrėmintų nespalvotų lapų. Tai visa komiksais paversta biblija.

Michael Schmidt nuotraukų paroda iškeliama maisto problema, socialinė ir moralinė. Fotografijose - laukų darbininkai ir šviežias obuolys, karvė ankštame aptvare ir gabalas faršo, žuvų likučiai ir spalvingas mėsainis. Visa tai paprastai ir kiek ironiškai pavadinta "Food". Lyg ir akivaizdus pavadinimas, bet kuo ilgiau žvelgi į nuotraukas, tuo baugesnis jis rodosi. Rodos, šioje teksto vietoje visai pritinka rekomenduoti perskaityti "Eating Animals". Verta.

Galiausiai, noriu paminėti keletą detalių iš nacionalinių paviljonų.
Čilei atstovauja Alfredo Jaar darbas: iš baseino išnyrantis žalsvas miesto maketas, čia pat vėl panyrantis atgal. Laikinumas ir grožis.
Kosovo respublika sudomina meno kūrinių nė nepamačius - akį patraukia plakato žodžiai: "I’m hungry to keep you close. I want to find the words to resist but in the end there is a locked sphere. The funny thing is that you’re not here, nothing is". Šalia - šakomis apipintas, ankštas, žeme kvepiantis tunelis. Gali jį pereit, net nežinai ką sutiksi viduje. O viduje randu langelį. Su vaizdu į kitą erdvę. Neįėjęs į tamsią ankštą erdvę nesužinosi, nepažinsi. Tau ji ir neegzistuos.
Indonezijos salėje - šventyklos pėdsakai. Ant jos metalo sienos išgraviruota: "Your perception is not my reality". Ir "Keep our dreams alive". Our dreams.
Kinijos paviljoną pasiekiu jau vargiai begalėdama ką naujo pajausti ar įžvelgti. Tad prisėdu žiūrėti filmo, kuriame pinasi budistų šventyklos kadrai, geometrinės formos ir šviesų žaidimai. Meditatyvūs, žvilgsnį prikaustantys vaizdai ir garsai užbaigia mano menu perpildytą dieną. 

Išėjusi iš pastatų pamatau parką (kaip pasiilgstu žalumos Venecijoje!), ir kanalą šalia. Kanalu plaukia mėlyna valtis, joje sėdi maža pučiamųjų grupė, ir jie groja plaukdami pro vakaro saulės nušviestas arkas, groja muziką, kurią sau įvardinu kaip melodiją šviesaus filmo pabaigai, kai viskas baigiasi laimingai. Gražu, išlaisvina, nuo nuovargio ir minčių, katarsis be patirtos kančios, tik lengvumas.

Bet jums turbūt įdomu, kaip atrodo Lietuvos paviljonas? Jį aplankau kitą dieną. Beje, lietuvių menas sujungtas su Kipro kūriniais. Bet lietuviškąsias dalis atskirti lengva. Nes, pavyzdžiui, viena dalių - tai milžiniška krepšinio aikštelė. Su skuptūromis viduryje. Nubarstyta pušų spygliais, dėl to kvepia, gal net mišku lietuvišku. O fone - varpų ir gongų muzika. Tolimame kampe stovi televizorius - jame transliuojama "Panoramos" orų prognozė, turbūt pavasario, bandau spėlioti pagal temperatūrą ir vaizdus. Ant sienų - sporto fotografija. Čia galite rasti net Vytautės Žilinskaitės pasakų. Nostalgija vaikystei. Viskas artima. O dar ir galima prisirinkti lapų su išmoningomis idėjomis, citatomis. Ir krepšinio kamuoliais. Tikrai, namus jaučiu. Tačiau praveriu duris, einu į priekį, prieš akis - kanalai, gatvė pilna ledus valgančių ir Spritz geriančių priklydėlių, ir tai jau gerai žinoma erdvė, ne namai, bet ir ne svetima, kažkas viduryje, dar neįvardinta.

Ir tai tik labai maža dalis to, prie ko priartėjama Venecijos Bienalėje.


2 komentarai (-ų):

  1. Nuostabus straipsnis :) Mes irgi tuo metu norėjome "pravažiuoti" pro bienalę Venecijoje, bet šįkart nepavyko, tai bent jau paskaičiau :) Šiandien, užtad, būsiu laiminga ir į Kauno bienalę nuėjus pažiūrėti :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Dėkui, Brigita :) Tikiuosi, Kauno bienalė paliks ne prastesnį įspūdį!

    AtsakytiPanaikinti

Atradimams

Užsisakyk Šviesu.lt naujienlaiškį

Vardas

El. paštas *

Pranešimas *

Archyvas