Content

Perfect sense

Noriu papasakoti apie filmą, pavadintą "Perfect sense". Filmą, per jausmus pasakojantį apie pasaulio pabaigą. Pasaulio pabaigą, kuri jau vyksta realybėje.

Gyvenimas teka sava vaga, kiekvienas žmogus patiria džiaugsmo ir negandų. Kartais, būna, pasijaučia toks tuščias, toks vienišas, toks beprasmis. Ir bando save, tą atsivėrusią tuštumą viduje, pripildyti fiziškai. Pavyzdžiui, maistu. Kažkur girdėta? Tokią mintį iliustruojanti scena, šiame filme pateikta išties įspūdingai. 
Atidžiau panagrinėjus tą tuštumo ir atskirties jausmą galima pamatyti, kad nerimo priežastys yra pačių mūsų sugalvotos, dažnai net netikros, nepagrįstos. Sukeltos vaizdinių, kurie egzistuoja tik mūsų galvose. Iš tiesų, turbūt kartais atrodom kaip šio filmo veikėjai, kurie, apimti paslaptingos epidemijos, praranda tiek jusles, tiek, epizodiškai, aiškų mąstymą, nes priepuolių metu įtiki savo beviltiškumo vaizdiniais. Bet ar mes nesielgiam taip pat. 

Galbūt ši epidemija iš tiesų ima sklisti pasaulyje. Juk žmonės išties dažnai nebegirdi. Nebemato. Nebejaučia. Ypač apimti baimės dėl ateities, pykčio dėl praeities, nebejaučia gyvenimo skonio. Gyvena tik savo negatyvia iliuzija. Pyktis blokuoja atviras akis, nes suteikia žvilgsniui subjektyvumo šydą, per kurį išsikreipia, ar išvis išblanksta, matomas pasaulis. 

Žmogus - pojūčių rinkinys, atrodo kartais. Jei tu nejauti (neužuodi, nematai, negirdi ir netenki kitų juslių), tavęs tarsi nėra. Nes netenki santykio su tave supančiu pasauliu. Lyg būtum koks mechanizmas, kuris, netekęs kelių funkcijų, nustotų veikęs. Galbūt per daug sudvasinam savo būtį? Ir vis dėlto, teigia filmas, mes jaučiam, ne fiziškai, o dvasiškai. Jaučiam žmogų. Mylim. Ir tai yra svarbiausia. 

Kai netenki pojūčių, atsiveria kitas pasaulis. Kaip neregiai turi jautresnį lytėjimą ar klausą, taip ir kitos prarastos juslės sustiprina likusias. Galbūt kai išvis nebelieka fizinių pojūčių, telieka emocija. Ir tokia stipri, kad nebereikia nieko kito. Kartais žmonės, net ir regėdami, yra tokie akli vieni kitiems. Bet, parodo ši kino juosta, regos nė nereikia. Svarbu tik rasti žmogų, vos matant ar apgraibom, tą žmogų turėti rankose, nieko daugiau, tik jausti jo kvėpavimą. Jausti.

Šiame filme svarbiausia yra idėja, ne jos išpildymas: ne spalvos, ne vaidyba (kuri, tarp kitko, yra visai neprasta). Idėja pagauna ir įtraukia, vystosi ir evuliucionuoja, o žiūrovui tai stebėti yra vienas malonumas. Pažvelgus giliau, šiame filme galima rasti ir įdomios simbolikos: pavyzdžiui, pagrindiniai veikėjai yra savotiškos tos pačios detalės pusės: vyras - virtuvės šefas, nuolat besisiūlantis pagaminti maisto moteriai. Moteris, prasitarianti, kad anksčiau turėjo valgymo sutrikimų. Kai jie kartu, įsivyrauja harmonija ir ši detalė dar labiau pabrėžia ryšio ir jausmo iškėlimą aukščiau visko. Santykio, ne vienišumo. Nes tik būnant kartu apokalipsė nėra baisi. Nes ji nereiškia pabaigos, ji nereiškia nieko.

Pažiūrėkit ir įvertinkit. Jei neliksit patenkinti kinematografiniu aspektu, galbūt jus sužavės filmo skelbiamos idėjos. Kurios netruko sužavėti mane. Dėl to labai dėkoju už rekomendaciją, Vaida, labai. Seniai bemačiau tokį vienodai stiprų, prasmingą, o dar ir malonų žiūrėti filmą. Supratau, kad nė nereikia ryškių spalvų ar nuolatinių šypsenų ekrane, kad liktum patenkintas. Užtenka minties.


2 komentarai (-ų):

Atradimams

Užsisakyk Šviesu.lt naujienlaiškį

Vardas

El. paštas *

Pranešimas *

Archyvas