Vasariui einant į pabaigą, tradiciškai į iškilmingą ceremoniją susirenka ir apdovanojimus išsidalina geriausių metų filmų kūrėjai ir aktoriai. Kas jie šiemet? Rezultatai prieš jūsų akis! (Beje, kaip ir praeitais metais, taip ir šiais, miniu tik matytus filmus, o nematytų vertinti nesiimu.)

"The Descendants" - gražus filmas apie šeimos vertybes, nominuotas penkiems "Oskarams" (George Clooney nominuotas kaip geriausias pagrindinis aktorius, taip pat šis filmas paminėtas ir geriausio filmo, montažo, scenarijaus ir režisieriaus nominacijose). Drama, galinti sukelti šypseną, skaudus filmas, bet tuo pačiu neprarandantis gero humoro, įdomių personažų. Ir puikių vaizdų: gamta priduoda tikrai nemažai grožio šiai juostai. Tai filmas apie meilę, apsisprendimus, gyvenimą, tokį, kokį turim. Šilta ir nuoširdu.

Gavo "Oskarą" už adaptuotą scenarijų.

"The Artist" - tikrą sensaciją sukėlusi nespalvota nebyliojo kino drama, nominuota net dešimčiai "Oskarų" (šis filmas nominuotas kaip geriausias, kitos nominacijos: už geriausią pagrindinį aktorių (Jean Dujardin), geriausią antraplanę aktorę (Bérénice Bejo), kostiumų dizainą, režisūrą, scenarijų...). Išties originali idėja: pastatyti tokį filmą dvidešimt pirmąjame amžiuje. Ir pats filmas apkaišytas daugybe prasmių, minčių ir nestandartinių kampų. Juosta apie aktorius, pokyčius ir naujoves, netikėtumus ir vienišumą, šlovę ir gražius jausmus.

Jean Dujardin apdovanotas "Oskaru" kaip geriausias pagrindinis aktorius, "The Artist" tapo geriausiu metų filmu, taip pat gavo "Oskarus" už kostiumų dizainą, režisūrą ir muziką. 

"Beginners" - švelni smagi juosta, kurioje vaidinantis Christopher Plummer yra nominuotas "Oskarui" kaip geriausias antraplanis aktorius. Filmas mane sužavėjo jau pirmaisiais kadrais. Estetiškas, su žavia muzika, originaliu požiūriu į pasaulį, dabartį ir ateitį. Per visą filmą tęsiasi paveikslėlių ir palyginimų intarpai, taip puikiai pagyvinantys filmą ir suteikiantys jam savitumo. Tai jame man labiausiai ir patiko. O ir turinys nėra prastas.

Christopher Plummer gavo "Oskarą" kaip geriausias antro plano aktorius.

"The Help" - toks šviesus spalvomis, gražus ir teisingas mintimi filmas, pelnęs keturias "Oskarų" nominacijas (Viola Davis buvo nominuota kaip geriausia pagrindinė aktorė, Jessica Chastain ir Octavia Spencer - kaip geriausios antraplanės aktorės, o pats filmas pretenduoja gauti "Oskarą" kaip geriausia metų juosta). Kaip gražu, kai mergytei kasdien pasakoma, kad ji miela, protinga, o svarbiausia, svarbi. O mergytė tai dedasi į galvą ir nepamiršta. Kaip gražu, kai kažkas rūpinasi ne vien savimi ir turi drąsos užtarti ir kitą, kad ir ne visiškai akivaizdžiai. Kaip gražu, kai kažkas nuoširdžiai apsidžiaugia ir lieka tau dėkingas, o tu savo ruožtu esi labai dėkingas jam. Ir šiaip, kaip gražu ir gera, kai nėra aklai sekama minia, o matoma tiesa, ryški, dėl to ne visų ištveriama, bet matoma, kai yra veikiama tai, kas iš tiesų reikšminga ir svarbu. Taigi, emociškai šilta juosta su tolerancijos ir skvarbesnio žvilgsnio lašeliu. Ir saule.

Octavia Spencer apdovanota "Oskaru" kaip geriausia antraplanė aktorė.

"Midnight in Paris" - išties magiška, ypatingą atmosferą turinti ir nepaliaujanti stebinti juosta, pretenduojanti pelnyti keturias "Oskarų" statulėles (šis filmas nominuotas kaip geriausias metų filmas, be to, įvertinta ir jo režisūra bei scenarijus). Puiki romantinė komedija, šilta šviesi istorija apie stebuklus Paryžiuje, pasakiškas naktis, pripildytas pokalbių su legendinėmis asmenybėmis, keistus atsitiktinumus, drąsą ir ryžtą būti ten, kur jautiesi geriausiai. Nesvarbu, ką sako kiti.

"Midnight in Paris" apdovanotas "Oskaru" už scenarijų.

"The Tree of Life" - dar vienas šįmet labai lauktas filmas, nominuotas trims "Oskarams" (jis nominuotas kaip geriausias metų filmas, taip pat pagirta filmo kinematografija ir režisūra). Tai tikrai neįprastas filmas, tiek savo turiniu, tiek forma. Ypač forma. Veiksmas kartas nuo karto pertraukiamas (gal net netinka toks žodis, labiau - papildomas) vaizdais, kurie kartais atrodo tiesiog kaip spalvų šokis, kartais - kosmoso vaizdų nuotrupos. Dar vienas jo aspektas - palikta nemažai erdvės pamąstymams, filosofavimams ir interpretacijoms, tad kiekvienas susidaro vis kitokią nuomonę apie šią juostą. Taigi, originalus, dėmesio vertas kūrinys.

"Hugo"- pasakiškai daili, jaudinančiai graži drama, nominuota netgi dešimčiai "Oskarų" (nominacijos už geriausią filmą, kinematografiją, kostiumų dizainą, režisūrą, scenarijų, muzikos ir vaizdo efektus ir kitas nepamirštamas šio filmo detales). Tai filmas apie žmones, kaip mechanizmus, mechanizmus, kaip žmones, apie našlaičius, praeitį ir ateitį, kuri gali būti visai graži, jei tik neslopinsi dabarties galimybių. Filmas, sakantis, kad skausmas gimdo skausmą, o meilė, taip pat paprastai, gimdo meilę. Ir iškart aiškiau, kaip elgtis ir kokį kelią rinktis. Juosta, kažkiek man priminusi "Extremely Loud and Incredibly Close" (knygą), pačiu siužetu, jog berniukas, praradęs tėvą, despratiškai bando surasti, ką jam tėtis norėjo pasakyti, ką jam paliko, įminti paslaptį, susijusią su raktu. "Maybe that's why broken machines make me so sad. They can't do what they're meant to do. Maybe it's the same with people. If you lose your purpose, it's like you're broken." Ši juosta pasakoja apie kiną ir kino meistrus, apie įvairiausius sraigtelius ir varžtelius, bet ne tai svarbiausia. Žmonės svarbiausia. "I'd imagine the whole world was one big machine. Machines never come with any extra parts, you know. They always come with the exact amount they need. So I figured, if the entire world was one big machine, I couldn't be an extra part. I had to be here for some reason." Švelnus, šmaikštus, taip, kiek vaikiškas, bet toks gražus akiai, primenantis "Charlie and the Chocolate Factory", ir ne veltui, nes prie "Hugo" nagus yra prikišęs ir Johnny Depp, tik šįkart ne kaip aktorius, o kaip prodiuseris. O dar ir režisierius šio filmo yra ne kas kitas, kaip Martin Scorsese. Taigi, prieš jūsų akis - kelios valandos pasakos. "Come and dream with me".

"Hugo" apdovanotas net penkiais "Oskarais" už kinematografiją, režisūrą, garso ir vaizdo efektus. 

"My Week With Marilyn" - tikrais faktais paremta drama, gavusi dvi "Oskarų" nominacijas (Michelle Williams nominuota kaip geriausia pagrindinė aktorė, o Kenneth Branagh kaip geriausias antraplanis aktorius). O ir šiaip aktoriai šiame filme tokie žavūs ir patrauklūs - kad ir Eddie Redmayne ar Emma Watson. Kaip jau nesunku nuspėti iš pavadinimo, tai juosta apie Marlyn Monroe, besifilmuojančią kino filme ir apie vaikiną, prisidėjusį prie to filmo kūrybos ir vėliau išleidusį savo prisiminimus, pagal kuriuos "My Week With Marilyn" ir yra susuktas. Nors ir atrodo visai neblogai, bet filmas, mano akimis, užsibaigė kiek per greitai, vos prasidėjęs veiksmas tuoj pat nutrūko. Suprantu, kad fikcijos čia ne tiek daug, ir vis dėlto, būtų labai smagu pamatyti labiau išplėtotą šios juostos versiją.

"Chico & Rita" - muzika ir meile alsuojanti rimta animacinė juosta, nominuota "Oskarui" kaip geriausias animuotas filmas. Puiki, puiki juosta. Neapsigaukit su animacija, taip dažnai būna - filmas nurašomas, nes jis animuotas, taigi, vaikams. Tiesa, dažnai taip būna, bet egzistuoja ir gerų rimtų filmų, vertų peržiūros, kaip "Chico & Rita". Muzika, šokis, kelionės, jausmas, muzika, jausmas. Jausmas. Ryšku spalvom, ryšku emocija, ryšku garsu. Daug iš šios juostos nesitikėjau, bet mano akimis, bent vienos peržiūros ji tikrai nusipelno.

"A Cat in Paris" - kitas puikus animacinis filmas, gavęs "Oskaro" nominaciją, kaip geriausia animuota juosta. Mielas, vaikiškas, ypatingas ir smagus. Apie šeimą, mažą tylią mergaitę, tamsų paslaptingą katiną, vienišą atsiskyrėlį, piktus dėdes ir visa pakeliančius Paryžiaus stogus. Pažiūrėkit vieni ar su vaikais - geras laikas garantuotas.

Ir tai dar ne viskas. Kaip ir praeitąmet, taip ir šiemet, "Harry Potter and the Deathly Hallows", tik dabar jau antroji dalis, yra nominuota "Oskarams" už vaizdo efektus, grimą, meninę režisūrą. Šio filmo nė nemanau komentuoti, nes suvokiu jį labiau kaip istoriją, ne kaip filmą, nors pati šios knygos vizualizacija, reikia pripažinti, yra tikrai neprasta. Įspūdinga ir emocijas sukelianti, nors netikslumų, kaip visad, pažerianti. Bet kaip kitaip. Per daug nesiplėsdama noriu paminėti porą kitų, man dar nematytų filmų: "Moneyball" (nominuotas net šešiems gan rimtiems "Oskarams") ir "Extremely Loud & Incredibly Close" (besitaikantis į geriausio filmo bei geriausio antraplanio aktoriaus apdovanojimus). Pirmasis - rekomenduotas ir kitų išgirtas, antrasis - pastatytas pagal mano vos prieš porą savaičių skaitytą knygą, tad tiesiog degu smalsumu šį filmą kuo greičiau pamatyti. Nes knyga tikrai puiki, papasakosiu jums apie ją už keleto dienų.

Įkvepiančios savaitės. Įkvepiančio kino.

Šaligatviais bėga maži upeliukai, gatvėse telkšo negilūs tvenkinukai, per langus rieda ašaros lietaus. Per kelias dienas spėju pajaust pasakišką gamą jausmų, pojūčių, mažutėlių nušvitimų. Akys merkiasi, bet mintys dar gyvos, kūnas alsuoja ypatinga dvasia, lyg mes čia, lyg ir ne. Žiema tirpsta, tirpsta tamsa, išsigrynina tai, kas turi likti, ką galima puoselėti, saugoti ir globoti. Pavyzdžiui, geros idėjos, gražios mintys ir patirtys.

Kur jūs. Mes sėdim ant scenos, ilsimės. Ką veikiat. Mes žiūrim į jus, kiek iš aukšto, bet neaukšta ta scena, atotrūkis nedidelis. Šalia mes. Netoli. Arti. Alsuojam vienas kitam į nugarą, alsuojam jėga, nuo kurios į šonus pradeda plaktis plaukai ir nesustoja judėti kūnas. Jūs grojat atsigulę, aš dainuoju šypsodamasi. Jūs kalbat muzika, užsimerkiat, aš kalbu žodžiais, kalbėti muzika tik bandau, tariu skiemenis. Dar užaugsiu, išmoksiu. Aš nežinau, ar jūs laimingi, aš nežinau, ar garsas jums mielas, bet aš negaliu nustot šypsojusis išgirdus tą būgnų trenksmą, kartais net tenka prikąst lūpą, kad atrodyčiau rimtesnė mergaitė, neišskridusi kažkur. O jūs juk išskridę. Ir kaip smagu įremti žvilgsnį jums į veidus ir stebėti, kaip keičiasi emocijos akyse. Tu džiaugiesi, o tu - susinervini, o tavosios akys galbūt atspindi manąsias. Kibirkščiuoja oras, laidai, mumyse ir pažemėj, akys žiba, kojos trenkia ritmą.

Ir ateina ta valanda, ir mes kiek pasimetam bendram šurmuly, ir man viskas atrodo netobula, visi mes kiek suirzę, bet laimingi. Ypač kai artėja jie, tada visas oras tarsi pakyla viršun ir ima sproginėti, jie laimingi, laiminga ir aš. Ir aš vėl šypsausi, nes, dievaži, tą puikią akimirką būti tokioje pagarbioje vietoje yra kvapą gniaužiančiai smagu. O koks keistas jausmas, kai prieina žmogus, paspaudžia ranką, sako, tai kas buvo ką tik, buvo labai gerai, jei atvirai, tikslios citatos nė nepamenu, aš nė žmogaus vardo nežinau, bet užtat pažįstu šitą jausmą, jau pažįstu. Jausmą, kai kažką padarai, kažką, kuo galbūt esi ne iki galo tikras, bet ką tau daryti yra gera gera, ir nuaidi, taip garsiai ir greit, toks didus, nors toks smulkutis masteliu, pripažinimas. Ir aš tokia dėkinga jums, taip noriu prieit ir apkabint jus. Ir aš taip ilgėsiuos tų ilgų valandų triukšme, muzikoje, būgnuose, gitarose. Tačiau tas ilgesys motyvuoja, motyvuoja išnaudot galimybes, dievaži, išnaudot, kaip įmanoma daugiau ir ryškiau, nes aš žinau, kad dar bus progų, dar bus progų čia. Ir mes vėl susitiksim. Ten pat. Tik bus dar smagiau.

Aš žaviuosi dar ir tavimi, kaip tu moki kurti meilę, ne vien dalinti, ne šiaip mylėti, bet kurti meilę, burti, užkalbėti, lyg spragtelėjus pirštais ore, vienu žodžiu, trim žodžiais, gabalėliu šokolado, laiškais, šviesiomis ramiomis akimis ar dar bet kokia smulkmena, materialia ar ne, ne taip jau ir svarbu.

O dar tie, kiti, kurie kartoja, kaip reikia daryti tai, ką mėgsti daryti, ką myli daryti. (Arba, planas B, jei nepavyksta šis, mylėti tai, kai darai). Ir aš jiems pritariu, sulinksiu galva, taip, iš tiesų. Dar kartą išnyra prieš akis idėja, kad kiekvienas kažkada buvo mažas, kiekvienas augo, toks idėjų katiliukas, kažką iš tų idėjų pasirinko, kažką atmetė, kažkurias iš galimybių išnaudojo, kažkurių - ne, susiformavo žmogus, bet, suprantat, visi pro tai praeina, visi gali pasiekt to, ko nori pasiekt (kol nori pasiekt), jei tik tiki, dirba, tiki, nesustoja, dirba, dirba, tiki. Tas begalinių galimybių momentas yra sunkiai suvokiamas, bet toks paprastas ir didingas. Galimybės. Beribės. Jei tik jų nori. Jei tik nori pakankamai įdėti pastangų į jų atsiradimą. Durys atsidaro. Nes kiekviena siena yra durys.

O kai jau darai, ką nori daryt, bet kartais pavargsti, kartais pabosta, būna, juk ne robotai esam, yra dar viena galimybė. Idėja. Išeitis. Kaip sakė V.B.: "Gali kiekvieną dalyką padaryti ypatingesniu, negu jis yra". Kam to reikia, paklausit? Kad gyventi būtų smagiau. Kad pastebėtumėt dangaus gylį ir pieno švelnumą, pajaustumėt muzikos virpesius savo kūne ir ramybę chaose, kalbant iš vienos pusės. Iš kitos pusės, kad susikurtumėt šventę vidury paprastos dienos. Nes kam laukti raudono skaičiuko kalendoriuje, kai gali pats pasiimti pieštuką ir taip jį nuspalvinti? Nusiteikimas, noras, ryžtas, požiūris, galų gale, o ne didžiai gerbtinos datos ar kažkieno nuomonė, štai kas, manau, svarbu, jei nori ko ypatingo. Nerašysiu jums, kad mūsų dienos kaip šventė, bet į kontekstą labai jau gražiai čia tinka. Ir tas šventiškumas, ir visa ko laikinumas, ir žavūs žmonės, ir visa tai, kas gera.

Kai praėjo pora dienų nuo mano kelionės, susipratau savo aplinkoje. Štai čia man pažįstamas kelias, antai - kambarys ir žmonės, klausiantys, na, kaip ten. Supratau, kad reikia kiek laiko, jog prisiminimai nurimtų, juk vargu, ar įmanoma ryte dar kramsnojus avietes ir vaikščiojus po milžiniškus žalius parkus, vakare jau bristi per sniegą ir labai užtikrintai dėl to jaustis. Viskas tampa prisiminimu, gražiu, beprotiškai šviesiu ir, svarbiausia, gyvu, tokiu, kokį galima pakartoti. Tiksliau, tokiu, kokio negalima nekartoti. Nežinau kaip ir kada, bet argi reikia žinoti. Turbūt taip ir su visu šituo emocijų milžinu, diena kita, ir visi tingūs švelnūs rytai, euforija vis sužybsinčios dienos, energingos popietės, tykūs, visai jaukūs vakarai ir šviesios naktys pataps tik prisiminimu. Mes linguosim galvom ir sakysim, taip, buvo, ir buvo gerai. Ir aš tikrai jums dar pasakysiu ačiū. Pažadėsiu (pažadu), kad toks ačiū šįmet nebus paskutinis. Kad prireiks ir dar vieno kito, juk būtų puiku.

Man truputį liūdna, šiek tiek smagu, esu laiminga, bet ir kiek bijau grįžt į kasdienybę. Tačiau kažkur neseniai skaičiau, kad kiekvieną dalyką gali padaryti ypatingesniu, negu jis yra, netgi kasdienybę, kuri ir taip ne tokia jau prasta. Nes juk patys ją kuriam, o kaip kitaip, jei ne gerai, reiktų atsiliepti apie savus kūrinius.

...O buvo pavasaris ir buvo puiku. Nes vos išlipus iš lėktuvo pajutau šiltą saulę ant skruostų, vos išlipus iš metro pajaučiau švelnų vėją, pilną vasaros, pavasario ir visų kitų rūšių švelnumo. Oras buvo pripildytas karamelizuotų riešutų kvapo, virš galvos - didingas laikrodis, pavadintas Beno vardu, bet koks gražus, iš tiesų, koks dailus. Saulė draikėsi, vietos draikėsi, kol nustojau kalbėt, nes nebežinojau ką sakyt, praradau amą, ar kaip ten žmonės mėgsta sakyti. Bet po to sekė dar septynios mažų stebuklų kupinos dienos, kiekviena akimirka - kažkas naujo, tikrai, ne tik naujo, bet ir ypatingo.

Tąryt aušo, pakelėj augančios smilgos buvo apšerkšnijusios, o gelsvoj šviesoj draikėsi automobilių ir gamyklų dūmai. Puspilnė kuprinė gulėjo prie kelių, po kūną bėgiojo džiugus jaudulys. Išaušo.

Pakilau, ir sniegas virto į debesis, vėjo malūnai suposi vidury jūrų, o aš tik buvau atrėmus galvą į mažą langelį, pro kurį spindėjo kažkas nerealaus, ir nusileidusi vis dar nelabai suvokiau, kur aš esu. Ir tą vakarą, pamąsčiusi, už ką šiandien esu dėkinga, suvokiau, kad nežinau nuo ko pradėti. Dieve, už viską. Už kiekvieną šviesos žybtelėjimą. Lyg tas kiekvienas mirksnis atvertų akis ir sakytų: "ei, pasaulis būna ir toks. Truputį tobulas."

Kartais nebeatskyriau, kur kalnai, kur debesys, o traukiniai taip švelniai migdė (kaip ir autobusai, tik dviaukščiai, leisdami akimis aprėpti tiek daug, leisdavo neužmerkti akių). Pavasaris tiesiog virpėjo ore. Mažais lašeliais ant autobuso lango, rausvais medžių žiedais, paukštukų kasrytinėm giesmėm ir... pavasariu. Ganiau akis po kalnus, jūrą, avių pulkus, paukščių pulkus, pasakiškai didelius parkus, senoviškus senamiesčius, kurie truputį priminė Austriją, saldumynus kinų kvartale, naktinę sostinę, kanalus, žuvėdras virš galvos, žmones. Ir kaip nustembi nepažįstamam (na, dabar jau pažįstamam) išpasakojęs tai, kuo daliniesi su nedaugeliu, pajunti tokį ryšį, lyg žmogų pažinotum daugybę metų, o jo akys norėtų perteikt daugiau, nei paprastą žvilgsnį. Ir kaip nustembi dėl mažų atsitiktinumų, dėl traukinio į burtų ir kerėjimo mokyklą, dėl snieguotosios pelėdos, lyg netyčia pasitaikiusios pakelėj, dėl pasakiškų bibliotekos lentynų, kurios pačios atsidaro ir užsidaro, kiek pavažiavusios į šoną, atskleisdamos dar nematytus knygų klodus, net kiek magiškai suboluodamos. Ir dėl jūros kvapo, kurį jaučiau visur, kur bekeliaučiau, dėl chloruoto vandens, kuris nuo šiol man kvepia, dėl medžių, pasakiškų medžių, gumbuotų, pakrypusių, kampuotų, išlinkusių, kaip iš sapnų, kuriuos sapnuoja mažos princesės. Dėl ledų, valgomų vidurnakčiais, tobulų vakarienių, pusryčių paryčiais, puikių knygų, nematytų žurnalų, prarastų pirštinių, neprarasto laiko... Iš tiesų, grįžtant buvo kiek liūdna. Akimis sekdama žybsintį tamsoje miestą, galvojau, kad tai pirma kelionė, kai nei kiek nenoriu namo. Galbūt dėl to, kad širdis jaučia, jog dalis namų - ten. Galbūt dėl to, kad buvo labai jau gerai. Bet neverta inkšti ir šnabždėti "grąžinkit mane atgal!". Atvirkščiai, puikiai suprantu, kad savo rankom (ir kojom), su tokiu noru ir užsidegimu, gali pasiekti to, ką ten turėjai. Ir kažką dar geresnio. Tad atsiranda dar daugiau motyvacijos išnaudoti visas galimybes, stengtis siekti to, ko pasiekti noriu, žodžiu, judėti, rimtėti, bet tuo pačiu ir laisvėti. Kaip žmogui. Juk pats laikas.

Prasideda nauja savaitė, prasidedu nauja aš, kiek kitokia (kaip sakė viena budizmo knygutė, kurios puslapius varčiau baigdama kelionę, mes keičiamės kiekvieną akimirką - dėl išorinių aplinkybių, suvoktos informacijos. Dabar jūs jau kitokie, nei buvot pradėdami skaityti šią pastraipą), su dar daugiau ryžto, jėgų ir šviesios šviesios energijos, reikalingos statyti save ir pasaulį. Pamačiau, kiek daug gali pasiekti, jei pasiekti nori ir stengiesi. Kyla klausimas, kodėl negaliu aš? Ir nusileidžia atsakymas: galiu, jei tik panorėsiu, o panorėjusi nesustosiu. Tad su visais palaimingais atsitiktinumais, pavasario dvelkimu, paukščių čiulbėjimu ir smagiais nuotykiais žengiu į šaltą apsnigtą kiemą. Juk greit pavasaris ateis ir čia. O jei ne - patys jį susikursim.