Content

Ko išmokau rugpjūtį: Kodėl gėda kalbėti apie gėdą?

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2020.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2020.


Ko sieki?

Ką konkrečiai dėl to darai?

Susivokti, ko nori (juolab kodėl) nėra taip paprasta. Bet turbūt praleidus kiek laiko mąstant, rašant, analizuojant savo mintis ir veiksmus gali sudėti sąrašą dalykų, kuriuos nori nuveikti per šį gyvenimą. Kaip tuos tikslus realizuoti yra bene dar sudėtingesnis klausimas, turbūt įdomiausia mąstyti ar išvis skiri tam laiko, ir jei ne, kodėl egzistuoja tokia atskirtis tarp to, ko nori ir to, ką darai. Jei atskirtis didelė, tuomet ar tikrai to nori? Jei tikrai nori, tuomet ką gali daryti kasdien, kad priartėtum prie to, kas tau svarbu? Tikslai visai nereikalingi jei nėra poreikio jiems. Bet jei kas vis graužia ar erzina, tai turbūt ryškiausias ženklas, kad egzistuoja kukli bedugnė tarp siekių ir veiksmų, ir kad verta kažką dėl to daryti.

Didžiausias džiaugsmas yra tapti savimi, sako JSF. Ištikimybė savo vertybėms ir siekiams atneša gerokai gilesnį pilnatvės jausmą nei akimirka džiaugsmo paaukojant vertybes. Citatą išplėšiau iš klimato kaitos aktyvizmo konteksto, nes man rodosi, jog ji platesnė, apie santykį su savimi ir savo veiksmais, ar, svarbiau, neveiksnumu.

Kodėl žmonės pasirenka nesiimti veiksmų? Ar tai išvis pasirinkimas, ar tiesiog per ilgai užtrukęs svarstymas, kokį sprendimą verta priimti? Galim kalbėti apie objektyvias aplinkybes - finansai, laiko resursai - bet dažniausiai joms galima rasti sprendimus, dėl to man daug įdomiau, kaip žmonių mąstymas ir požiūris paveikia jų veiksmus. Ar svarbiausia yra drąsa? Kas yra drąsos nebuvimas? Kodėl žmonės elgiasi drąsiai net bijodami? Man rodosi, kad atsakymas yra susijęs su gėda. Kraupu pagalvoti, kiek gėdos yra įpinta į kultūrą. Tau turi būti gėda, jei mąstai kitaip nei žmonės aplinkui, gėda, jei neatitinki lūkesčių, savo arba kitų (kas šiaip jau dauguma atveju reiškia, kad gėda bus bet kokiu atveju, nes dažnai tie lūkesčiai nėra vienodi). Gėda neturėti darbo, gėda turėti darbą, kuris neatitinka (savų ar kitų) lūkesčių. Gėda turėti emocinių problemų, gėda eiti į terapiją, kad jas spręsti. Gėda kalbėti apie gėdą. 

Šį mėnesį skaičiau apie tai, kaip žmonės imasi veiksmų prieš gėdą. Kaip bando suvokti, kas ją iššaukia, kokios asociacijos, baimės, pagrįsti ar nepagrįsti įsitikinimai. Kaip mėgina normalizuoti tą jausmą - pamažu pradėdami matyti, kad visi žmones turi panašias problemas ir panašius klaikiai painius ir kartais prieštaringus jausmus. Ir tai daro kalbėdami, perlipdami per save ir sakydami, leisk man papasakoti istoriją. Ir kai kas drįsta dalintis savo jausmais, išklausydami su empatija. Man rodosi, kad kalbėjimas yra svarbiausia, aš nekalbu apie kalbėjimą apie orą, rūbus, draugus ar pyrago receptą (nors iš esmės nieko blogo su jais nėra), labiau apie betarpišką dalinimąsi tuo, kuo baisu dalintis. Visi stipriausi ryšiai kuriuos turiu, išsirutuliojo kalbant per daug atvirai, nesirūpinant, ką apie tave pagalvos. Rašydamas turi jaustis truputį per nuogas, sakė NG ir man atrodo, kad tas pats pasakytina apie komunikaciją. Kada paskutinį kartą turėjot pokalbį, kuriame prisipažinot, kad jūsų santykiai griūva? Kad jaučiatės esanti bloga mama? Kad atrodo, jog praleidot savo galimybes išpildyti savo svajones? Kad nekenčiat savo kūno? Kad atšaukėt susitikimą ne dėl kitų planų, o dėl to, kad tris dienas nesugebėjot išlipti iš lovos? Klausimai tipiški vakarienės stalui, apie depresiją gali papasakot prieš prašydamas paduoti duonos. Apie tai, kaip norisi išnykti gali paminėti bendradarbiui, papasakojęs apie rytinius kamščius.

Kokia laisvė tekėtų venose, jei galėtum nuo stogų (balkonų ar palangių) šaukti apie tai, kas skauda, ko bijai, kas rodosi nepriimta, idant suprastum, kad visi yra ten pat, iš ten pat, ir judantys ten pat. Tai, kas baisiausia, dažnai gali būti atsakymu (taip, yra ekstremalūs pavyzdžiai ir yra išimtys, mes dabar ne apie tai). Ir jei visi esam tokie panašūs, tuomet žmonės sukūrę didžius verslus, nėra protingesni ar labiau privilegijuoti nei mes. Žmonės sukūrę didžias prasmingas nevyriausybines organizacijas turi tiek pat laiko paroje ir tiek pat poreikių, kaip ir mes, turėdami panašias baimes ir gėdas. Ir kai suvoki, kad tu nesi prastesnis, kad tu nesi vienas, tu gali įgauti prieigą prie panašių įrankių, kad visos tavo problemos buvo kažkada išspręstos kažko kito, prarajos tarp siekių ir veiksmų tampa peršokamos, ir viskas tampa truputį paprasčiau.

Ko išmokau rugpjūtį? Kad pasitikėjimas, kurį rodau savo jėgoms bus atspindėtas žmonių, kurie su manimi bendrauja (sakai, gali dirbti šį darbą? Štai darbas, ką manai?) Kad kelius užtveri dažniausiai pats sau, atsisakydamas nusiimti antklodę nuo galvos ir apsidairyti (skaityti drąsias knygas, drąsiai kalbėti su žmonėmis, kalbėti su didele baime, bet vis tiek kalbėti, jaučiant, kaip su kiekvienu žodžiu tos baimės telieka tiesiog žodžiais).

Koks gražus pasaulis būtų, jei save gerbtumėm ir mylėtumėm taip, kaip labiausiai mylimus žmones. Koks gražus pasaulis būtų, jei visus žmones gerbtumėm ir mylėtumėm taip, kaip labiausiai mylimus žmones. Be gėdinimo. Be teisimo. Be išlygų.



0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas