Search

Content

Papasakok man apie tai, ko bijai labiausiai arba Kaip nepažįstamuosius versti artimaisiais

Nuotrauka (piešinys) iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2017.

Šiais metais publikavau daugybės žmonių idėjas, palikdama savo mintis kažkur paraštėse, tiksliau, už paraščių ribų, neišrašytas. Bet mintys gimsta, nutikimai krenta vieni ant kitų, visa maišosi ir suteka į šiokias tokias išvadas, dažniausiai visiškai netikėtai. Eini gatve ir staiga užplūsta toks aiškumas vienos skaidrios minties pavidalu, ir suvoki, kad žinai truputį daugiau nei praeitą žiemą. Ar bent jau taip meistriškai bandai sau įrodyti. Tai istorija apie vieną tokią mintį.

Kiekvieną, ar bent jau daugumą, sąmoningų žingsnių jungia tikslas, tokios nematomos hierarchijos viršūnė, esmių esmė. Galbūt vadini tai gyvenimo prasme ir laisvalaikiu mėgsti ginčytis apie jos egzistavimą, galbūt kalbi apie laimę, ar prasmę, pilnatvę, ar dar kokį kitą abstraktų pozityviai skambantį žodį. Tokios sąvokos įvardinimas ne visai atsako į esmių esmės klausimą, nes abstrakčioms sąvokoms reikalingi kiek mažiau abstraktūs apibrėžimai, kurie grąžina prie tų pačių klajojimų, apibrėžtų tais pačiais apmąstymais. Ko aš noriu, ką aš galiu, o ko negaliu, bet galėčiau, ir kur save atrandu, o kokioje veikloje mėgstu save akimirkai prarasti, ir apie ką yra mano laimė. Tokie lengvi klausimai pusryčių stalui.

Prieš porą metų supratau, kad mano laimė virsta, kuriasi ir slypi žmonėse ir per žmones, ir tai suvokusi taip nudžiugau, jog parašiau tekstą apie tai. Rašymas leidžia analizuoti ir suprasti tai, kas dar ne visai atėjo iki tiesioginių sąmonės srautų, tad rašymas šiaip jau tėra gan savanaudiškas įrankis skirtas nepasimesti pasaulio chaose, ir kadangi tokių įrankių baisiai reikia, nelabai galim vieni kitus kaltinti savanaudiškumu. Rašiau iš džiaugsmo, nes gera įvardinti bent vieną nežinomąjį, kai turi ilgą lygtį su daugybe a ir b ir y ir z, ir tokios lygtys dažniausiai gąsdina vaikus pamokose, nes jos abstrakčios, ir abstraktumas toks slidus ir klaidus, kad kartais nežinai, nuo ko pradėti. Dėl to turi išmokti išreikšti vieną nežinomąjį per kitą, kas mūsų metaforoje reikštų sprendimų darymą, kai nelabai aišku kur atspirties taškas, tad jį susikuri pats, dėliodamas visa kita aplinkui. Dėl to taip puiku, kai staiga supranti, ką reiškia vienas nežinomųjų. Nes tai leidžia atrasti visus kitus besislapstančius dėmenis.

Nes jei laimė nutinka atrandant ryšius su žmonėmis, lyg ir logiška būtų sąmoningai to siekti. Tuomet kyla klausimas kaip. Ir čia pagaliau galiu įterpti tą sakinį ar du, dėl kurių ir rašau šį tekstą. Nes suvokiau, kad visi mano pastarųjų poros metų artimi draugai patapo tokie artimi dėl atviro dalinimosi mintimis. Pastebėjau, kad visai nesąmoningai seku panašiu scenarijumi su visais žmonėmis, su kuriais atrandu ką bendro. Mechanizmas maždaug toks: surandi kažką – mintį, nutikimą ar įsitikinimą – kas tau atrodo baisu baisu, kažką, dėl ko nemiegi naktimis ir drebi, kad niekas nepaklaustų, kažką, ko niekam nepasakojai, kažką, kas verčia tave galvoti, kad su tavim šiaip jau ne visai viskas gerai, tokį saviplakos ir baimių židinį. Ir kai atrandi tą mintį (ir vien nuo atradimo švelniai kiek nupurto šiurpas), sudedi tai į žodžius ir pasakai. Ar parašai. Svarbu – pasidalini. Toks prisipažinimas iššaukia dar daugiau pasitikėjimo, artumo ir bendrumo jausmo (gal ir dalinaisi atsakydamas į tai), ir provokuoja pasidalinimą jūsų pašnekovo pusėje, ir rezgasi pokalbis. Man tai pastaruoju metu rodosi kaip kuo didžiausia magija, per kelias savaites galiu pažinti žmogų, išmokti juo pasitikėti ir jaustis, kad su juo dalinuosi puse pasaulio. Nes esmė tame, kad yra daugybė dalykų, apie kuriuos nesi pratęs kalbėti, bet daugybė žmonių išgyvena tuos pačius daugybę nutikimų, jausmų ir sprendimų. Ir kol niekas apie tai nekalba, jautiesi svetimas pasauliui, bet kai pradedi dalintis, supranti, kad mes esam apie tą patį.

Galbūt sakysi, kad žmonėmis išvis nereikia pasitikėti, ir tuomet tik gūžtelčiau pečiais ir nukreipčiau jus pas Keviną iš Vieno Namuose, lyg ir tinkamas metų laikas, galit susirasti pasakojimus apie taip ir nepanaudotas pačiūžas, taip ir nepanaudotą širdį, taip ir neišsakytas nuoskaudas, nes viskas buvo saugota, kol išaugi (pačiūžų atveju) arba taip įpranti gyventi nesidalindamas ir bijodamas bet kokio artumo, kad nutūpi kokioj kentėjimo terpėj, kuri nebeatrodo tokia patraukli, kaip atrodė iš pradžių. Apart į aliuzijų į pop kultūrą, tiesiog norisi pasiūlyti mažiau bijoti. Sakysit, kad nėra itin išmintinga būti tokiam atviram? Kad žmonės tuo pasinaudos? Arba, dar blogiau, ką po velnių apie jus pagalvos visa tai išgirdę? Atsakydama į pirmus klausimus paklausčiau, ką galite prarasti? Dažnai pasakojimas apie jausmus kelia neracionalią baimę, jūsų už tai niekas nenuteistų, atvirkščiai, galimas daiktas, atsirastų laisvės pojūtis. Atsakydama į paskutinį klausimą tik nusijuokčiau, bet jei pamatyčiau, kad paklausėte rimtai, pasakyčiau, kad jie turbūt pagalvos, kad esat toks pats žmogus, kaip ir jie. Kitu atveju, neverta savo laiko investuoti į ryšius, draugystes ir santykius, kur supratimas ir pagarba kažkur pamestos sąvokos. Kas šiaip jau, ir taip aišku. Bet primenu. Kartais priminimų reikia. 

Neprašau mestis į kraštutinumus ir bėgti paskui kiekvieną troleibuso bendrakeleivį, kasininką, ar žmogų sėdintį iš dešinės kino salėje, bandant jiems išpilti savo širdį. Šiaip jau, sakyčiau, priešingai. Kai atrandi žmogų, ir pajauti, kad turit kažką bendro ir norisi bendravimo kokybės, galima ne vien klausyti, bet ir nebijoti pasakoti. Pasakoju apie tai. Ir iš to gimsta šitiek grožio, nes tavo naujasis artimas draugas supranta, kad tu supranti jį, o tu supranti, kad esi suprastas, ir krenta sienos, žemyn žemyn žemyn, ir ilgainiui nebeatsimeni, kodėl kadaise bijojai apie tai kalbėti ar net galvoti. Visa patampa tiesiog bendražmogiškos patirtys ir mintys, dalis gyvenimo keistumo, ir kuo paprasčiau visa rodosi, tuo mažiau priežasčių pykti ant savęs ir kitų, nes mes arti arti, nes viduje ramu ramu.

Kartais kai taip nori ką papasakoti, supranti, kad nori, nes nesinori meluoti, bet viduje taip lūžinėji, po kaulą ar minties giją kiekvieną kartą bandant sudėlioti sakinį, ir kai bandai jį ištartį, jau ne lūžinėji, o byri į gabalėlius. Ir vis tiek bandai kalbėti, nes žinai, kad tai vienas tų atvejų, kur baimės kiekis tiesiogiai proporcingas palengvėjimui ją įveikus.

Aš visada buvau žmogus, prie kurio kiti prieina ir pasakoja savo istorijas. Dėl to išmokau klausyti. Ir įgavau visai patogią poziciją – kai klausai, lyg ir nereikia tiek daug pasakoti apie save, tuomet saugu ir pašnekovas jaučiasi išgirstas. Kol supranti, kad iki galo gali pasitikėti žmogumi tik pasitikėjimą parodydamas, reiškia, patikėdamas kažką, ką nori saugoti. Ir kad kitas žmogus jausis suprastas, kai parodysi, kokias mintis iššaukia jo pasakojimai. Ir pradėsi rūpintis tuomet, kai žinosi, kodėl rūpesčio reikia, ir taip gims visi kita, tokia domino eilutė.

Taip pasipila istorijos. Vienas draugų sako, aš nenoriu pasakoti, nes pamatysi, koks baisus žmogus esu. Bet kalbam toliau, ir kai per sunku kalbėti, išrašom istorijas haiku. Kitas draugas pasakojo apie daugiausia siaubo jam sukėlusią gyvenimo dieną. Sakė, reikėjo palaukti keletą mėnesių kol pajutau kad galiu apie tai kalbėti, bet štai bandau, ir kalba. Galbūt kils klausimas, kodėl tiek kalbu apie negatyvias emocijas, bet dažniausiai džiaugsmu dalintis gan paprasta, o jei ir ne, nepasidalinus džiaugsmu ir uždarius jį viduje dažniausiai nenutinka jokios kraupios metamorfozės. Jei, sakysit, nutinka, tai nebuvo džiaugsmas. O su visu skausmu, liūdesiu, pykčiu, gėda, nepasitikėjimu, savinieka ir kitais savidestrukciniais elementais yra kiek kitaip, jie nusėda ant minčių ir arterijų paviršių, ir tyliai plinta vartodami jus kaip pusryčių dribsnius. Kiekvieną rytą. O pusryčių dribsniai vieną rytą baigiasi. Kaip ir ramybė, kantrybė ar bet koks kitas reikalingas išteklius, kurį norit įdėti į šios metaforos lygtį.

Trumpam grįžtant prie populiariosios kultūros, yra gan žinomas pasakymas, kad visad egzistuoja tik du pasirinkimai, meilė arba baimė. Lietuvos kultūros kontekste, Kajokas yra parašęs tris eilutes, kurios, mano kuklia nuomone, atsako į bet kurį gyvenimo klausimą. Jos skamba taip: sunkus pasirinkimas/ bet rinkis:/ mylėti arba mylėti. Baimė jei ir egzistuoja, ji nėra pasirinkimo variantas. Ir šiaip (dar kartą grįžtant prie populiariosios kultūros, pažadu, paskutinį), dažnai gan išmintingai teigiama, kad drąsa nėra baimės trūkumas, o veikimas nepaisant baimės. Dėl to ir sukurti dalykus gali tik atsispirdamas į rūpestį ir lipdamas – šokdamas! – per baimę. Taip prasideda didūs iš pirmo žvilgsnio neįveikiami projektai, taip geriausi draugai tampa geriausiais draugais, taip svajonių darbas iš užrašo mintyse ar kompiuterio ekrane virsta į stalą, langus ir palaikančius kolegas.

Baimę galima peržengti daugybe būdu ir ja dalintis yra tik vienas jų, bet procesas turbūt visad gan panašus. Nustoti bėgti, atsigręžti ir pradėti eiti jos link, pradedant vytis ją pačiam. Tuomet pasižiūrėti į ją ir pilnomis baimės akimis bendrauti su ja tol, kol ji išnyksta. Arba lieka, bet tokia minkšta ir nekenksminga, kaip koks didelis pliušinis meškinas, su kuriuo galima išgerti įsivaizduojamos arbatos. Nes dauguma baimių tik vaizduotės dalis.

Todėl eikit ir pasakokit istorijas. 


0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas