Search

Content

Eksperimentų projektas: Meditacija


Ar kada esi perskaitęs apie puikų atradimą, pamanęs, kad tai gera mintis, ir toliau gyvenęs savo gyvenimą nesivargindamas tos informacijos pritaikyti? Aš tiek sykių džiaugiausi naujais tyrimų rezultatais ir tiek sykių nedariau nieko, kad tai tiesiogiai padėtų man ar kitiems. Vienintelis būdas įprasminti puikius mokslo ir kitokių formų tyrimų atradimus yra jų pritaikymas. Tad to ir imuosi.

Šįsyk - apie dviejų savaičių ekperimentą kasdien medituoti.

Priežastys:
Pastaraisiais metais mokslinininkai itin pamilo meditaciją, tad turim nemažai tyrimų išvadų, rodančių jos naudą.Užsiimant meditacija intensyviau veikia smegenų dalys atsakingos už ilgalaikę atmintį, ne taip jautriai veikia dalis susijusi su baimės jausmu, tad kartais meditacija yra naudojama terapijoje gydant depresiją. Kiek paprasčiau susikaupti ir aiškiai mąstyti, kas darosi vis retesnis įgūdis gyvenant tarp tiek informacijos šaltinių ir trikdžių. Susireguliuoja pulsas ir kraujo spaudimas, kiek paprasčiau tvarkytis su stresu, tad tai paveikia net ir imuninę sistemą. It tai tik mažytė dalis tokios paprastos veiklos privalumų.

Turbūt labiausiai norisi pabrėžti - mes kalbam apie dėmesio sutelkimą ir nuolatinį jo grąžinimą ties konkrečiu objektu ar procesu, pavyzdžiui, kvėpavimu. Štai ir viskas. Tame nėra (ar neprivalo būti) jokios magijos, ezoterikos, religijos, burtų lazdelių ar atostogų Indijoje. Nors to, žinoma, niekas nedraudžia. 

Man šis procesas įdomus, nes padeda susikaupti, neužstrigti savo mintyse, ramiau išgyventi stresą (ir apskritai gyvenimą) bei kiek atidžiau pažinti pasaulį. Tad nusprendžiau pabandyti porą savaičių skirti kasdienei meditacijai. Be jokių papildomų apribojimų.

Trukdžiai:
Aš meistriškai tai atidėliojau, kas dieną meditaciją paminėdama dienotvarkėje ir kasdien nustumdama tai į šoną, kol mintyse nepradėjau garsiai juoktis dėl viso šio proceso paradokso ir absurdiškumo. Suvokiau, kad apie tokius savistabos procesus šita istorija ir bus, ir būti turi.

Pradžia:
Pirma diena buvo prisėdant spengiančia galva ir užspausta nosim, su žvėrišku kiekiu ilgesio draugams paliktiems kitoje žemyno pusėje. Vos sukryžiavus kojas ir sudėjus rankas ant kelių kūnas kiek nurimo, ir tuomet dėmesys nukrypo į peršalimo pažeistą gerklę ir nostalgijos pažeistą širdį, kvėpimas kiek padažnėjo, ir vėl nurimo. Ir nors nebuvo itin smagu, bet būsena patapo kiek priimtinesne. Kelios minutės iki tol, kol nustojau grąžinti dėmesį į kvėpavimą ir atmerkiau akis.

Kitą dieną dėmesį telkiau į garsus. Kaip garsi tiksi laikrodžio rodyklės ir kaip ūžia pravažiuojantys automobiliai tolumoje. Be jokių papildomų minčių ar vaizdinių. Kol jie pasirodydavo, ir vėl grįždavau prie tiksėjimo.

Dar kitą dieną apie meditaciją išvis pamiršau ir prisiminiau jau tik atsigulusi miegoti, tad dėmesio objektu tapo pats kūnas, sutelkiant dėmesį į kiekvieną pirštą, alkūnę, petį, ausį, po dalį, atskirai. Raumenys kiek atsipalaidavo ir miegas apėmė kiek greičiau, nei įprasta. Dar kitą rytą išbandžiau vedamąją meditaciją, kai garso įrašo balsas kužda į ausį, padėdamas susitelkti, kvėpuoti ir ramiai išgyventi dar vieną sekundę.

Virsmai:
Ilgainiui visa praktika vis labiau persiskverbė į kasdienybę. Sėdėdama lauke meditavau atviromis akimis, debesys horizonte ir vėjas per skruostus. Ant manęs tūpė drugeliai, laumžirgiai ir širšės. Kitąsyk sėdėjau prie upės ir buvo tas metas kai jau beveik beveik sutemę, bet saulė dar iš pažemės nušviečia vandenį, ir žiūrėjau į margus upės raibulius ilgai, kol jie prarado formą ir prasmę. Ir kol pasidarė šalta. Užtat kaži kaip ramu ir aišku mintyse.

Rezultatai:
Ar jaučiuosi kitaip nei prieš porą savaičių, izoliuojant kitus faktorius, kurie turi įtakos mano būsenai? Turbūt ne. Nenušvitau, nenurimau visam likusiam gyvenimui. Ko šiaip jau, ir nepatarčiau tikėtis, jei laikote save individu su pakankamu kiekiu kritinio mąstymo.
Bet dvi savaitės yra vos dvi savaitės. Ir yra keletas dalykų, kurie pakito, į gera.

Turbūt pagrindinis per kuklias porą savaičių patobulėjęs įgūdis yra pastebėjimas, kada pasineriu į mintis ir tai pastebėjus, dėmesio grąžinimas į tai, kas prieš mane. Tai ne visad pats smagiausias procesas, nes kartais mintys yra itin smagios, jaukios ar kokia kita dimensija mielesnės nei šios akimirkos realybė, bet šios akimirkos realybė garantuoja jausmų intensyvumą ir išgyvenimą to, kas vyksta, kas šiaip jau visai neprastas atlygis už šiek kiek dėmesio disciplinos.

Vien pats faktas, kad šių savaičių prioritetu tapo meditacija, reiškė, kad kažkur galvoje nuolat sukdavosi mintis, jog galiu čia ar ten bent kelias minutes pasistengti išgyventi kuo skaidresniu protu. Tad vien jau tikslo turėjimas teikia šiokių tokių rezultatų, ir tai yra visai įdomus atradimas.

Išvados:
Jei eksperimentą vykdyčiau iš naujo, nuo pat pradžių labai aiškiai paskirčiau konkretų laiką ir vietą meditacijai dienos bėgyje. Rutinos nebuvimas kiek sujaukė patį procesą, tad kartais prisėsdavau jau tik dienos gale, beužmigdama tiesia nugara ir sukryžiuotom kojom, o tai nėra idealios sąlygos tokiai praktikai. Rutinos įneša šiek tiek stabilumo. Ir dėmesio kontrolės efektyvumo likusiai dienos daliai.

Tad meditaciją įtrauksiu (viešai pasižadu) į kasdienę savo rutiną. Ir papasakosiu jums apie pokyčius jau po kiek rimtesnio laiko tarpo, kad ir kelių mėnesių.

O iki tol - kitas eksperimentas, susijęs su nepažįstamų žmonių kalbinimu ir istorijų klausimų. Apie jį - jau spalį.


0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas