Search

Content

Kuo skiriasi bananų skonis Venesueloje arba Apie kitų kraštų piliečius

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2013.

Kai kiekvieną dieną leidi tarp kelių - kartais keliolikos ar keliasdešimt - skirtingų tautybių žmonių, ilgainiui prie to įpranti ir pamiršti apie tirštą kultūrinį foną supantį kiekvieną pokalbį. Dėl to gera sau priminti apie tokią privilegiją pažinti tolimus kraštus per žmones, ieškoti skirtumų ir per juos atrasti panašumus.

Dažniausiai susitikimai prasideda kalba, žodžiais, kurie - bendraujant abiem ne gimtąja kalba - kartais pasimeta kažkur sąmonės kampuose. Tuomet natūraliai išrandamos kelios taktikos, kuriomis žinutė vis tiek perduodama. Pavyzdžiui, žodis pasakomas sava kalba ir - visų aplink esančių nuostabai - yra kuo puikiausiai suprantamas. Europietiškos kalbos gan susijusios, bet kartais taip paprasta įsijausti į savo kalbos unikalumo idėją, jog net aikteli iš nuostabos, jog supranti vokiškų daržovių ar rumuniškų medžių pavadinimus. Kitais atvejais pašnekovai svetimos kalbos žodžio toli gražu nesupranta, bet entuziastingas kalbėtojas ir toliau žodį naudoja, nes žodis pasak jo negali būti išverstas. Taip olandai kartais savo kalboje vis įterpia gezellig ("žinai, tu tokia gezellig" / "ačiū už vakarą, buvo taip gezellig" / "smagu, kad ateisi, gezellig!"). Žmonės rašo ištisus straipsnius apie šio žodžio reikšmę - trumpai tariant, artimiausia lietuviška reikšmė yra jauku, bet jaukumas ne tiek patogumo kontekste, kiek tokio bendrumo jausmo. Galiausiai, kai apleidžia viltis po aiškinimo visais įmanomais būdais, prisimenamas interneto egzistavimas ir suvedus gimtosios kalbos žodį į paieškos sistemas pasirodo begalė paveikslėlių, kurie yra tarptautiniai ir nuo kalbos nepriklausomi. Tuomet apsikeičiama supratingais žvilgsniais ir patvirtinimo šūksniais, reiškiančiais, kad pašnekovai vienas kitą pagaliau vėl puikiai supranta.

Tai ypač praverčia kalbant apie skirtingų tautų virtuves, nes ši tema dažniausiai sukelia daugiausiai entuziazmo, mat draugai prisimena savo mamų firminius receptus ar koks kvapas sklando namie prieš pusryčius (suomė atsidūsta, kad kvepia kaip namie, jei kepu imbierinę duoną). Vakar su suome ir vokiete kalbėjom apie pieno produktus ir pokalbis greitai pavirto į nepaaiškinamų žodžių mišrainę - mes turim varškę, ar jūs kažką tokio turit - mes turim kwark - bet tai ne tas pats - ne, bet mes irgi turim kefyrą - o pas mus labiau populiarus kermaviili - ir taip toliau ir toliau į keistų žodžių platumas. Galiausiai paaiškėja, kad nors lietuviai turi aibę įdomių pieno produktų, centrinės ir šiaurės Europos tautos irgi neatsilieka, ir turi net keistesnių gaminių. Nors lietuviai turi daugybę rūšių ruginės duonos, Skandinavijos tautos irgi turi panašią tradiciją (ir net valgo ruginę košę pusryčiams), tad mes kiek artimesni, nei numanėm. Nors dar nieks - apart latvių - nėra iki galo supratę sūrelių sąvokos.

Tokie ryšiai padeda geriau pažinti savą ir kitas šalis, nes tampi savo krašto ambasadoriumi, rekomenduojančiu, ką verta pamatyti ir nuveikti savo šalyje ar mieste, kai tik kas nors sugalvoja ten nuvykti (ir vėliau labai smagu linksėti galva, kai olandai nutaria, kad Vilniaus senamiestis gražiausias iš visų Baltijos šalių, tokia tuštybė, bet taip gera sakyti taip, ten mano namai). Tuo tarpu indė rekomenduoja, kad būnant pietų Indijoje būtina užsukti į Aurangabad, britė pataria kur galima palaipioti kalvomis netoli Londono, graikė pasakoja apie savo mėgstamiausias salas, olandas - apie mėgstamiausius miestus (ir kad Utrechtas gražesnis nei Amsterdamas), amerikietis pasakoja apie rytus didžiąjame kanjone, įspūdžiai niekad nesibaigia, o vietovės pažinimas per vietinio gyventojo istorijas tampa kuo puikiausiais patarimais ateities kelionėms ir įkvėpimu artimesnių kraštų tyrinėjimams. 

Kartais nutinka labai netikėti susidūrimai, kaip kad prieš porą savaičių, kai sutikau merginą iš Sibiro, studijuojančią Maskvoje politiką ir tarptautinius santykius ir per keletą studijų metų išmokusią lietuvių kalbą. Ji svajoja gyventi Vilniuje ir būti Rusijos ambasadore Lietuvoje, nes Vilniuje daug medžių ir žalių erdvių, o kalba skamba kaip muzika. Ji išmoko keletą lietuviškų eilėraščių, ir greičiau nei sugebėjau susivokti, aš jau tariau laukas, pieva, kelias, upė kartu su ja, aplink judant keliems šimtams dar kitomis kalbomis šūkčiojančių žmonių, tokia maža lietuvybės sala šitam mieste, šitoje šalyje, šitoje Europos dalyje. Rodosi, visada yra saitų, kuriuos gali atrasti, per daug nesigilinant į tai, dėl ko galbūt nesutartumėm. Dėl to su suomiais analizuoju Žiemos karą, su kinu kalbu apie budizmo legendas - kurios pasirodo kiek skiriasi nuo indiškojo budizmo -, su venesueliete kalbam ar skiriasi bananų skonis namuose (pasirodo, nė kiek), su turku kalbam apie fotografiją, su indonezijiete - apie korėjiečių filmų industriją, o su nigeriečiu - apie socialinę negrožinę literatūrą. Tie patys interesai gali atsiskleisti kiek kitaip kitos kultūros (ir paprasčiausiai kito žmogaus) kontekste ir taip įdomu pamatyti tai, kuo gyveni, iš kito žmogaus perspektyvos. Nes dažniausiai tos perspektyvos būna itin panašios, o jei ne - ko naujo išmokančios. 

Šalių sienos ir kultūrinės ribos trinasi vis labiau, vis dažniau sutinku žmonių su keletu tautybių, kurių pasuose įrašyti kelių šalių pavadinimai. Belgija ir Kongas, Prancūzija ir Brazilija, Jungtinės Amerikos Valstijos ir Peru. Jie nepriskiria savęs vienai konkrečiai šaliai ir juda laisvai, atrasdami vietoves kur gera gyventi ir kurdami ten save. Jie prisimena savo šaknis ir su meile pasakoja apie savo senelį Brazilijoje ar pokalbius Kongo gatvėse, bet nesieja savo tautybės su geografine gyvenamąja vieta. Gali būti peruvietis ir gyventi Olandijoje, tai nepaneigia tavo tautybės, tavo istorijos ir kultūrinio pagrindo, atvirkščiai - tai leidžia dalintis savo unikaliu požiūriu su kito krašto gyventojais, plečiant savo pasaulio suvokimo ribas ir suteikiant galimybę aplinkiniams plėsti savąsias. 


0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas