Search

Content

Navako eseistika: apie saitus su aplinka ir savęs kūrimą

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Estija, 2015
"Mes reinkarnuojamės, tačiau tai ne seka, tai polifonija, visus savo gyvenimus mes gyvename vienu metu, kiekviena mūsų sekundė yra skilusi. Aš – kiekvienoje skeveldroje."

Taip teigia Kęstutis Navakas savo esė knygoje "Begarsis skambutis". Ir rašo jis ne apie fizikinę laiko ir erdvės sąvoką, o apie savo ryšį su aplinka, su nepažįstamaisiais prie gretimo staliuko, su praeiviais už lango, su benamiais, su miesto gatvių vyksmu. Tai tekstai, kuriuose tyrinėjamas miestas ir taip ištyrinėjamas savas vidinis pasaulis. Lyg tai būtų pasiekiama tuo pačiu procesu. Šalia atradimų yra ir kūryba, kūryba kaip tema, kūryba kaip savęs kūrimas. "Atvirukiniai miestai jai gražu ir patogu, man visai nebūtina, nes galiu susikurti juos bet kur." Taip dažnai šią mintį kartoju, bet šįsyk tai ne emocinės nepriklausomybės filosofija, tai vienio su erdve ir tuo pačiu žvilgsnio giliau ženklas, ignoruojant paviršių ir tampant viršesniu už matomą aplinką - aplinką gali kurti, kaip atmosferą, emociją, kaip patyrimą. Miestas vaizduojamas kaip erdvė gyvenimui, kaip fizinė vieta talpinanti jausminius prisiminimus, visos parduotuvės ir arbatinės, koncertų salės ir bažnyčios, kur eita, kalbėta, išgyventa. 

Mieste, kuris teikia bene beribes galimybes atsiranda ir mažesnė erdvė - tai namai, keli dulkėti kambariai, pilni daiktų, pasakojančių istorijas. Savotiški mikro ir makro kosmosai kūrėjo gyvenime. Dėl to atsiranda žmogaus ir daiktų paralelių, vis įsikišant išoriniam pasauliui apjungiančiam jas. "Kartais žmones ir teliudija daiktai. Kodėl mes mažiau patvarūs už daiktus? Kodėl įbrėžimas mano sekretere mane pergyvens? Tik viena paguoda – daiktai nekuria. Jie jau sukurti ir jiems to pakanka. O mums lemtas pats didžiausias prakeikimas – kurti. Kurti kiekvieną savo akimirką, nes kitaip ji neateis. Girdžiu, kaip gatvėje tebeūbauja trisdešimtmečiai vaikai, bet nesuprantu, ką jie kuria." Gražu, kaip apie kūrybą čia kalbama plačiąja prasme - ne vien rašyti knygą ar spalvinti sienas, bet kurti patirtį, kurti save. Lyg kūryba būtų prilygintina sąmonei, tam, kas žmogų skiria nuo kitų gyvūnų. Tuo pačiu visa tai primena žmogaus galią - galią susikurti sau miestą ar namus kaip erdvę, galią kurti akimirką - iš esmės, tai galia kurti gyvenimą, nepriklausomybė nuo išorinių jėgų ir tai yra taip pat puiki terapinė žinutė-priminimas skaitytojui, kad jo šiandiena yra jo rankose. Kaip laisvė ir atsakomybė, palaima ir prakeikimas. 

Tai gan ramus tekstas, nepurtantis itin stipriomis emocijomis ir panašu, kad tai liudija tvirtą veikėjo vidinį pasaulį, kurio ramybės netrikdo išoriniai nutikimai. "Nebūna geros ar blogos patirties, yra tiesiog patirtis." Taip ir vaizduojamas gyvenimas per kūną ir daiktus, per miestą ir įvykius jame, neteisiant savęs ar kitų, gyvenant ir savęs neplakant, kad gyvenimas einasi kažkaip ne taip, kaip reikėtų, kad reikėtų naują rytą pradėti kaip nors visiškai netikėtai, ryškiau ar įspūdingiau. Kiekvienoje patirtyje galima atrasti vertę, kiekvienoje erdvėje galima atrasti save, dėl to ir ribos tarp visų fizinių objektų ar minčių darinių trinasi, palikdamos vienį tarp šios akimirkos manęs ir visų kitų versijų, per visus kitus gyvenimus. Ir baigiam kuo pradėję.

"Mes reinkarnuojamės, tačiau tai ne seka, tai polifonija, visus savo gyvenimus mes gyvename vienu metu, kiekviena mūsų sekundė yra skilusi. Aš – kiekvienoje skeveldroje."


0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas