Search

Content

Apie sąmoningą pasipriešinimą visuomenės kontrolei, Kurtą Vonegutą, banalumą ir gyvenimo prasmę

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Lietuva, 2015

Jau buvau pamiršusi kaip gera skaityti Kurto Voneguto tekstus. Tokia tiksli visuomenės kritika, ironija atskleidžianti nuoširdumą ir ateities vaizdai analizuojantys dabartį. Dar daugiau - skaitomas tekstas beguldamas mintyse generuoja ir papildomą tekstą, įkvėptą knygos idėjų, kurį ir turite prieš savo akis. Ką tik užverčiau jo antrąją knygą "Titano sirenos", kur fantastika turbūt ryškiausia iš visų kitų iki tol skaitytų Voneguto kūrinių, tačiau didžiausią įspūdį palieka visiškai ne tarpgalaktiniai reikalai, o labai paprasti bendražmogiški dalykai. Nieko netikėto, kai fantastika tėra forma, o turinys - itin aktualus, itin realistiškas. 

Vieną rytą hipotetinis asmuo prabunda ir gauna labai neprastą darbo pasiūlymą - dirbti vyriausybei, su kelionės apmokėjimu ir gyvenimo išlaidų padengimu vietoje, ką jau bekalbėti apie atlyginimą. Dažniausiai hipotetinis asmuo sutinka. Ir čia rodoma pirma visuomenės spraga - sprendimai nemąstant, neįsigilinant, tesivaikant pelno. Nes, paaiškėja, kad po sutikimo mūsų hipotetinis asmuo išgabenamas į Marsą, kur prisijungia prie armijos ir, jei jam ne itin pasiseka (o hipotetiniai asmenys mėgsta skųstis nesėkme, tad turbūt taip ir nutinka), jis tampa dauguma, valdoma galvoje įtaisytomis antenomis, kurios kiekvieną neteisingą mintį ar veiksmą palydi velnišku skausmu. Toks paprastas ir genialus būdas valdyti žmones, žaidimas pojūčiais, o iš kitos pusės, klasikinis sąlygojimas, atrastas Ivano Pavlovo prieš šimtmetį - jei specifinę mintį nuolat lydės didžiulis skausmas, galiausiai nebesinorės ir vaikytis minėtosios minties vien dėl skausmo baimės ir minties asociacijos su juo. Visas šis vaizdas tėra kontekstas mažam epizodui, kurį noriu nupasakoti. Kai vienas tokių nelaimėlių grįžta iš ligoninės po atminties išvalymo (nes atsiminti yra tiek nepatogu, tiek pavojinga), jis aptinka laišką, kur rašoma:

"Beveik viską iš to, ką žinau iš tikrųjų, suvokiau, nugalėdamas skausmą, sklindantį iš antenos. Vos tik pradedu dairytis, norėdamas ką nors geriau įžiūrėti, man ima žiauriai skaudėti, bet aš vis tiek nesiliauju, nes žinau, kad tuojau pamatysiu tai, ką man draudžiama matyti. Jei vos tik iškilus kokiam klausimui prasideda tas skausmas, aš žinau, kad klausimas teisingas."

Ir tai yra ne tik nuostabi citata šiam epizodui kaip pasipriešinimo ir stiprybės simbolis, bet ir naudojant ją kituose kontekstuose - kuo daugiau diskomforto, tuo veikla yra reikalingesnė. Ir jei seniai nukelinėjamas darbas, apie kurį mąstai sukelia labai jau negerą jausmą (baimės taip ir jo neįgyvendinti, gėdos, kad taip jame ir neištobulėjai, pykčio, kad negalėjai jo nudirbti anksčiau), tai yra kuo aiškiausias ženklas, kad kažką dėl to reikia daryti. Kad ir, viso labo, pradėti darbą. Jei matai penkiamečius grojančius pianinu ir nudiegia širdį, jog kadaise mokėjai groti, kad praradai įgūdžius ir palaidojai svajonę - ta aktyvi savigailos mintis indikuoja, kad noras mokytis ir siekti yra, jis gyvas, ir galėtų suteikti nemažai laimės. Jei tik būtų realizuotas. 

Tuo pačiu metu tai sąmoningumo pergalė prieš automatinius veiksmus, atkaklumas ir ištvermė prieš momentinį pasitenkinimą. Tai drąsa gyventi nebijant išjautimo, tai yra, paties gyvenimo proceso, kuris gali būti ne visai patogus ir malonus, užtat - įvairus ir mokantis. Tai nepasakytina apie televizijos ekraną sėdint ant patogios sofos.

Bet grįžkim prie laiško. Cituotus žodžius skaitantis, atmintį neseniai praradęs asmuo štai susižavi laiško autoriumi, jo narsa ir žingeidumu. Tačiau jis mano, kad yra kitoks. Kad, pirmiausia, jis negali pakelti tokio skausmo kaip laiško autorius ir kad nėra toks susidomėjęs aplinka ir informacija. Arba, galų gale, jis tęsia savo racionalizavimą, jis tiesiog jautresnis ir jei laiško autoriui tektų kęsti skausmą, kenčiamą minėtojo skaitytojo, narsusis autorius neatsilaikytų ir prarastų žinių troškimą.

Tačiau - ir tai yra smagiausia šio epizodo dalis, kurią turbūt jau nutuokiate - laiškas pasirašytas skaitytojo vardu. Tad asmuo kentęs skausmą vien dėl to, kad suvoktų, kurie jo keliami klausimai yra teisingi, buvo tas pats, kuris rado begalę pa(si)aiškinimų, kodėl negalėtų tokiu būti. Štai turime velniškai gražų pavyzdį mąstymo įvairialypumo, kai kartais taip lengva pamiršti kilnius tikslus, ir tam nereikia atminties valymo, užtenka, kad patogumo poreikis užvaldytų norą kurti ir mąstyti. Ir taip nutinka per daug dažnai. Dėl to reikia prisiminti ryžto momentus, laimės momentus (nes jie dažnai koreliuoja su ta neįveikiama energija ir drąsa griauti (ar statyti) kalnus), galbūt apie juos rašyti, galbūt įamžinti nuotraukose, gal kitokios formos žodžiuose, garsuose ar paveikslėliuose - idant prisimintum ir kitą savo pusę, kai mintys sminga kur tamsiai ir giliai, kas visiškai natūralu, mat jau senokai atradom, jog gyvenam banguojančių sinusoidžių grafiku, tad prisiminti tiek aukštuosius, tiek žemuosius taškus vertinga - tam, kad būtų kontrastas ir pagrindas lyginti emocijas ir būsenas, rasti joms atskaitos taškus. Ir neleisti savo paties mintims įvilioti savęs į ankštų troškų kampą, kuris minkštas ir šiltas, bet nesuteikiantis jokios erdvės augti, pažinti ar kurti.

Kitas aspektas - tai rūpestis ir meilė, kurie taip pat leidžia priešintis nesąmoningam judėjimui iš inercijos. Nors dažnai jausmas sulyginimas su kaži kokiu gyvuliškumu ir mąstymo stygiumi (kas, nė nereikia sakyti, rodosi gerokai supaprastinta), į jausmą galima žiūrėti kaip į kuo kilniausią žmogiškumo išraišką, gyvenimo pagrindą ir tikslą - drąsą patirti gyvenimą visu savimi ir tuo patyrimu dalintis. Minėtoje knygoje išrasta ne itin išmintinga religija, tačiau jos šūkis man visai patiko, tad leiskit pasidalinti:

"Rūpinkis žmonėmis, o Visagalis Viešpats savimi pasirūpins pats."

Taip paprasta ir aišku. Ir pati knygos išvada paprasta ir aiški. Gal net per daug, skubu parašyti dar prieš cituodama, gal kiek pasiraukysit ir sakysit, kad per daug banalu ar nieko naujo, bet tokiu atveju, jei mintis rodosi teisinga, bet girdėta ir nepageidautina girdėti dar kartą, siūlau pamąstyti, kiek dienų per pastarąją savaitę ar mėnesį turėjot būtent tokį tikslą, kiek dienų sąmoningai išgyvenot siekdami jo, o ne monetos, ne garbės sau, ne paprasčiausio malonumo jausmo.

"Mums reikėjo tiek daug laiko suvokti, jog žmogaus gyvenimo, kad ir kas jį kontroliuotų, yra viena prasmė ir tikslas – meilė aplinkiniams, laukiantiems tos meilės."

Nes aš labai pritariu Vonegutui šiuo klausimu ir, man rodosi, šiais laikais nėra taip lengva nutrinti minčių siūlomą banalumo antspaudą kaip kokį aprasojusį stiklą, kad pamatytum, kas už lango, nes dažnai dalykai patampa banalūs kai yra kartojami, ir net ne iš blogos valios, problema yra, kad į prasmę neįsiklausoma, nėra net jokios intencijos klausyti. Atpažįstamas žodis ir jis iškart nurašomas, pamatai žodį meilė ir po akimirkos mintyse blyksteli banalu. Ir man tai panašu į tą patį klasikinį sąlygojimą.

Dėl to ir rodosi, kad išeitis yra sąmoningume - sąmoningai priimant mintis ir jausmus, išgirstus pašnekovo žodžius ir išvadas išmintingų rašytojų knygose. Sąmoningai svarstant įstatymus ir protestuojant, jei jie neatitinka žmogaus teisių. Sąmoningai svarstant poreikius ir mėginant suvokti, ko iš tiesų reikia ir ko norisi, ko norisi išties, o kokie norai yra įteigti reklaminės ar/ir politinės erdvės. Tai gali sukelti kažkiek priešpriešos su aplinka, pokalbiai iš malonių pasišypsojimų gali virsti į diskusijas ar net konfliktus, kurie ne visada baigsis maloniais pasišypsojimais, tačiau toji minties ir jausmo autentika, tas teisingas skausmas yra vertas kiek nepatogių pokalbių. Juolab, skirtingos perspektyvos tik padeda plačiau mąstyti, tad net aršios diskusijos (jei tik argumentacija yra prasminga) atneša naudos visiems pokalbio dalyviams. 

Rodytųsi, jog dalis teksto teigtų individualizmą - savotišką yrimąsi prieš srovę, kita - kolektyvizmą rūpesčio ir jausmo atžvilgiu, bet tai ir vėl skamba kaip gerokai supaprastintas modelis. Menas, žinoma, yra atrasti harmoniją tarp grupės ir individo, tarp savęs ir kito, bet visada galima nuo kažko pradėti - kad ir nuo sąmoningo minčių ir jausmų stebėjimo ar kuo nuoširdžiausios meilės artimam žmogui. Patikinu - abu būdai kuo puikiausiai veikia kaip prasmingo gyvenimo elementai.


2 komentarai (-ų):

  1. Nuostabios mintys ir įžvalgos. Bet yra ir kita monetos pusė. Dažnai skausmą keliančios mintys yra tiesiog ydingo mąstymo pasekmė. Šios mintys sukelia priklausomybę ir toliau mąstyti negatyviai. Tad reikia būti labai budriems ir kartais net neverta į visą tai veltis gyliai.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Žinoma, kad turi būti balansas tarp savęs spaudimo tobulėti ir susivokimo, kada sustoti ar kada skausmas nevertas rezultato. Tą ribą sunku atrasti, tiesa, bet ją ir turėtų padėti apspręsti sąmoningumas, kurį šiame tekste linksniuoju, arba, Tavo žodžiais, budrumas.
    Ačiū už vertingą mintį.

    AtsakytiPanaikinti

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas