Search

Content

Oona & Salinger

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Lietuva, 2015
Prietema, ore džiazas, į jį vyniojasi cigarečių dūmai. Prie staliuko sėdi Džeromas Selindžeris ir Oona O'Neill. Jie tyli stebėdami aplinkinių šurmulį ir kažkelintoje tylos akimirkoje susivokia, kad pirmasis susitikimas negali tapti paskutiniu. Gal dėl to Oona pavogia klubo peleninę ir slapčia ją įmeta į Selindžerio švarko kišenę. Peleninę, kurią jis naudoja jų susitikimo vasarą, karo lauke ir rūkydamas kartu su Hemingvėjumi, nepamiršta jos ir pradėjęs savo atsiskyrėlio gyvenimą, tol, kol vėl susitinka su Oona, po daugybės metų, šįkart be džiazo, be dūmų, be prietemos. Bet su labai panašiu jausmu.

Vos prieš metus Frédéric Beigbeder parašytą Džeromo Selindžerio ir Oonos O'Neill istoriją pasiėmiau į kelionę tikėdamasi lengvo skaitinio. Autorius žadėjo tikrais biografiniais faktais remtą istoriją, pavadinimas žadėjo pasakojimą apie vieną mano mėgstamiausių autorių, tad, na, nebuvo ko prarasti. Bet ši istorija mane sugebėjo nustebinti, dievaži, kaip maloniai nustebinti! Skaičiau automobilyje ir vos jam sustojus šokinėjau aplink savo pakeleivius neduodama jiems ramybės: ar žinojai, kad prieš karą Selindžeris buvo pamilęs Ooną O'Neill, kurios geriausias draugas buvo Trumenas Capote? Ar žinojai, kad Selindžeris itin mėgo Francis Scott Fitzgerald kūrybą ir dalinai dėl to pasisiūlė vykti į karą - nes Fitzgerald visad gailėjosi, to nepatyręs? Ar žinojai, kad karo metu Selindžerio kūrybą jau buvo girdėjęs Hemingvėjus ir jie keletą kartų buvo susitikę tuometėje šovinių draskomoje Prancūzijoje? O gal esi girdėjęs, kad tuo pat metu Oona O'Neill ištekėjo už Čarlio Čaplino ir jie savo namuose sulaukdavo tokių svečių kaip Jean Renoir, Albertas Einšteinas, Thomas Mann?

Tuomet atsikvėpdavau nuo klausimų besigėrėdama visų to meto iškilių asmenybių saitais, mąstydama, ar jie suvokė, kad jų vardai jau nugulę į istoriją. Kaip nuostabu sėdėti viename kambaryje su vienais genialiausių to meto, ar, galimai, visų laikų mokslininkais, menininkais ir mąstytojais. Kokie pokalbiai turėjo ten suktis. Telieka įsivaizduoti, ką taip meistriškai ir daro Beigbeder. Jo tekstas prikaišiotas aliuzijų į klasikinį ir modernų kiną bei kitus kultūrinius reiškinius, autorius net nurodo vaizdo įrašą, kurį galima pasižiūrėti, idant aprašoma scena ryškiau įsirėžtų į įspūdžius ir atmintį. Tai sklandus pasakojimas, tai ir dalis autoriaus gyvenimo, skyriai, kuriami kontrastuojant Selindžerio ir Oonos patirtis (šliaužiojimas purve tarp jau atvėsusių draugų kūnų, tą pačią akimirką kitame pasaulio krašte teniso žaidimas privačiuose kortuose saulėtą rytą su nepriekaištingai balta suknele). Ir, paskutinė techninė detalė, - tai labai neprastas vertimas. Taip rašau ne todėl, kad skaičiau originalą ir galiu lyginti, ne, taip rašau, nes skaitymas buvo maloni patirtis, nestabčiojant ties kas antru sakiniu dėl bespalvių ar neaiškiai skambančių žodžių derinių - ir tai nutinka ne taip jau dažnai. Dėl to retai raukiausi ir dažnai šypsojausi ir taip nusakyti skaitymo patirtį norėtųsi kuo dažniau.

Tai knyga, kur gali susipažinti su Džeromu Selindžeriu ir sužinoti, kodėl jo kūrinių veikėjai dažnai yra maištaujantys paaugliai, kodėl jo tekstuose neatsispindėjo karas, kurio buvo tiek daug jo gyvenime, kodėl ilgainiui jo kūryboje atsirado ir budizmo motyvai (pavyzdžiui, apsakyme "Aukščiau gegnes, dailidės"). Tai knyga su neprastą humoro jausmą perteikiančiu stiliumi; filmų, knygų autorių ir muzikos rekomendacijomis, kurių dėka jautiesi lyg ne vestum akimis raides, o tiesiog kalbėtum su draugu. Knyga, parodanti žmonių bendrumą ir patį žmogiškumą - kokie nedrąsūs dėl savo veiklos rezultatų gali būti didūs žmonės, bet kokie užsidegę, kokie pasiryžę savo veiklą paversti didžia, dar prieš suvokdami, kokio masto darbus gali sukurti.

Ir visa tai įkvepia. Skaityti Selindžerio, Hemingvėjaus, Capote knygas, žiūrėti Čaplino filmus, bet jau visai kitomis akimis, žinant keletą biografijos detalių, ieškant tekstuose simbolikos, kuri galėtų atspindėti asmeninius išgyvenimus. Tai įkvepia rašyti knygą, jei nori rašyti knygą, įkvepia pasakoti istorijas, jei nori pasakoti istorijas, įkvepia kiekviename garsiame varde ar atsitiktiniame praeivyje įžvelgti unikalią daugialypę istoriją ar bent nuspėti, kad tokią turi kiekvienas ir grožėtis jos buvimu iš lėto ją atrandant.

Jei pabaigai pageidaujate citatos, kurią panaudoti turbūt pridera bent kiek vykusioje apžvalgoje, nurašau šiuos istorijos žodžius, mano akimis, ją įkūnijančius tiksliausiai:
"Meilė yra dviejų vienišų egoistų, norinčių padėti vienas kitam, kad jų prakeiksmas taptų pakenčiamas, utopija." 

Utopija, nepaliaujama siekti. Turbūt, panašiai apibrėžti galima tiek šį romaną, tiek visą gyvenimą.


0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas