Search

Content

Lingvistinė lietuvių tautos savimonė

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Lietuva, 2014
Kai tenka garbė papasakoti ką apie lietuvių kalbą, anksčiau ar vėliau pradedu dalintis istorijomis apie kalbos (ir tautos, nes kalba ir tauta atspindi viena kitą) ryšį su gamta. Dažniausiai, paminėjusi, kad paskutiniai Europoje palikome pagonybę, tiek oficialiai, tiek realiai, imu pasakoti, kaip toks giliai sąmonėje įsišaknijęs gamtos pradas atsispindi kultūroje ir šiomis dienomis. Tuo pasakojimo etapu dažniausiai esu jau gan įsijautusi ir kiek per greitai imu berti lietuviškus vardus kaip pavyzdžius. Nes lietuviai savo vaikams duoda vardus, reiškiančius saulę, dangų, paukščių ir medžių pavadinimus, rūkus ir upes, gėlių ir mineralų pavadinimus, pirmapradžius elementus kaip ugnis ar vėjas. Po šių žodžių pašnekovų akys jau dega panašiu intensyvumu kaip mano.

Lietuvių kalba man rodosi panaši į kokią dėlionę ar galvosūkį, nes kartais netyčiom sudėjus keletą panašių žodžių šalia, pažvelgus į parašytas raides ar kaip kitaip stabtelėjus ir skyrus kalbai kiek daugiau dėmesio, į mintis ima plūsti teorijos apie žodžių kilmę ir ryšius. Pavyzdžiui, žodžiai šventas ir šventė. Ar kada pamąstėt, kad jie susiję? Žodis švęstas, manau, gali būti vartojamas abiejų jų kontekstuose. Tad šventė yra kažkas sakralaus, bene nežemiškai ypatingo. Ir vien jau toks saitas tarnauja kaip gairė tradicijai palaikyti - tarsi patarimas, kokia šventė turėtų būti. Man kirba jausmas, jog šviesa taip pat susijusi su šventumu (šviesa - švinta - šventas - (ap)šviestas - (ap)švietimas - (nu)švitimas - švęstas - šviesus), ne toks akivaizdus ryšys, bet kiek bandžiau domėtis, jie išties susiję, tiesa, turintys bendrą slavišką šaknį, bet galima būtų teigti (vien dėl to, kad vargu ar kas gali neigti), jog slavų kalbose tie žodžiai atsirado iš lietuvių kalbos (kurios yra panašaus amžiaus). 

Arba, dar įdomiau - busti, bunda, pabudo, budimas - Buda. Tvirtai tikiu, kad ryšys tarp šių žodžių egzistuoja ir siekia pačias kalbos ištakas, kurios sietinos su sanskritu. Rodėsi, jog apie turėtų būti parašyta krūvos straipsnių ir analizių, tačiau kiek bandžiau ieškoti, nesugebėjau jokio rimtesnio teksto atrasti. Galbūt skyriau nepakankamai dėmesio paieškai. O galbūt nepakankamai dėmesio iki šiol skirta kalbai ir jos išoriniams ryšiams su kitomis kalbomis, vidiniams ryšiams tarp sąvokų, žodžių ir jų reikšmių. 

Dar vienas smalsumą kurstantis kalbos aspektas - kreipiniai. Sakytum, nieko ypatingo, bet kiek dar kalbų turi kreipinius? (Klausimas neretorinis, man išties būtų įdomu tai išsiaiškinti, iš informacijos, kurią žinau, panašu, kad dalis slavų kalbų vis dar turi šauksmininko formą, bet dorai neįvaldžiusi šių kalbų nežinau, kiek tai pagrįsta). Dėl tokio šauksmininko unikalumo aiškinti jį kitataučiams yra gan keista patirtis (net keistesnė, nei vardinti iš gamtos jėgų kilusius vardus), nes formos skiriasi priklausomai nuo vardo, nes jiems sunku išgirsti skirtumą tarp kirčių, tarp e ir ė ar kitų raidžių pakitimų. Galiausiai draugai choru bando ištarti (ir atpažinti) mano vardo skirtumus tarp vardininko ir šauksmininko, pasigailiu apie tai išvis prasitarusi ir teprašau likti prie anksčiau vartotos vardo formos, prie kurios bent buvau įpratusi (kaip žaviai užsieniečiai taria lietuviškus vardus yra atskira tema). Ir galbūt tai nėra tiesiog papildoma gramatinė forma, galbūt ji taip pat gali paaiškinti šį bei tą apie tautą? Jei dėmesys gamtai gali būti atspindėtas per vardų pasirinkimą tuomet dėmesys vardui ir kreipiniui gali būti aiškintinas kaip pagarba individui, kodėl ne? Juk tai sukuria skirtumą tarp formos tiesiog pasyviai vartojant vardą sakinyje ir šaukiant ar kreipiantis į žmogų, taip tarsi įkvepiant gramatinei formai gyvybės ir priartinant vardą prie jo savininko (nes štai kalbama ne apie tave, kalbama su tavimi, tiesiogiai). Ne itin išmanus argumentavimas, bet kalba yra gyvas kintantis procesas, tad viena ar kita joje atsiradusi forma turi turėti priežastį, paaiškinimą ir funkciją.

Ir tai tik keli pavyzdžiai iš dešimčių besisukančių mano, ir, tikiu, jūsų mintyse. Iš tūkstančių egzistuojančių kalboje. Tai nagrinėti įdomu, nes visada norisi atrasti prasmę (net ten, kur ji vargiai tėra), ypač kasdienėje kalboje. Susikūrus šiokį tokį atstumą ir ne vien kalbą vartojant, bet ir stebint bei (kad ir savamoksliškai) analizuojant ją, kuriasi emocinis santykis, kurį taip pat gera atrasti. Globalėjant tautoms verta pamėginti apčiuopti jų skirtumus, verta pamėginti susikurti asmeninį santykį su gimtąja kalba, nieks negrasina jos atimti, ne, tiesiog įdomu tokiu paveldu dalintis. Nes per skirtumus galima atrasti ir panašumus. Lietus ir latvių kalboje lietus, o mūsų šalies vardas irgi iš lietaus galimai kilęs, tad, rodosi, lietus mus jungia. Lyg ir teisinga išvada pastarųjų dienų orų kontekste.


0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas