Content

Pats metas atsitraukti nuo ekrano

Nuotrauka iš asmeninio albumo. Italija, 2013

Prieš daugiau nei pusę amžiaus buvo išleistas romanas, kuriame vaizduoti žmonės, didžiąją dalį savo laiko leidžiantys tarp keturių sienų nukabinėtų ekranais ir tuščiais žvilgsniais stebintys juos. Pavaizduota taip, kad skaitant nejučia pašiurpsti, kaip galima atsisakyti gyvenimo ir iškeisti jį į spalvotus judančius paveikslėlius. Tačiau kai taip rašau šiandien, tai nebeskamba nesuvokiamai - tai tėra dalies visuomenės kasdienybė. Ir nė nežinau, ar Ray Bradbury, rašydamas "451 Farenheito", įsivaizdavo, koks bus jo aprašytų reiškinių mastas.

Pati vis dažniau save pagaunu bemąstančią, kad per daug laiko skiriu ekranams. Ne tiek, kiek norėčiau. Bet vieną atsakymą į elektroninį laišką seka kitas, vieną žinutę - kita, atrandu įdomių straipsnių, tuomet prisimenu, kad reikia susirinkti informaciją keliais svarbiais klausimais. Ir taip dingsta geros kelios valandos. Ir pastebiu, kad vis sudėtingiau tampa susikaupti skaitant knygas ar kokius straipsnius (literatūros nė nereikia deginti, kaip Bradbury romane, pasirodo, užtenka ją nustumti šalin ir neberasti jai laiko), nes daug paprasčiau žiūrėti kūrinio ekranizaciją (net fiziologiškai smegenyse vyksta gerokai mažiau procesų žiūrint filmą, nei skaitant knygą), o grįžus namo nuvargus ar po ilgos darbo savaitės toks pasirinkimas yra visiškai suprantamas. 

Kaip populiaru bebūtų išvis atsisakyti prieigos prie interneto, televizijos ir kitų tinklų, rodosi, jog draudimais vargiai kas išsprendžiama. Ir visa, kas lieka - tai būti kuo atidesniam, sekti savo mintis ir veiksmus: kokią veiklą renkiesi, kodėl, pačiam sau tarti, kada gana. Pačiam valdyti savo laiką, sąmoningai, nepasiduodant pagundai įjungti autopilotą. Tokį pastabumą padeda įvaldyti mindfulness pratimai bei meditacija. Taip pat vis keliu sau klausimą, ar tai, ką nuveikiau yra daugiausia (prasmingiausia, vertingiausia, smagiausia, (...)), ką galėjau padaryti šiandien. Ir jei atsakymas yra neigiamas, akivaizdu, kad turiu permąstyti savo prioritetus (bei motyvaciją veikti pagal juos). Ir suvokti, kas man rūpės labiau po mėnesio, metų ar dešimtmečio - pora laiškų ir straipsnių, ar kūrybinė veikla ir gyvi pokalbiai.

Atsipalaiduoti su filmu, laida, netgi kokia intelektualiai stimuliuojančia paskaita ar dokumentika yra malonu. Ir to ribojimas (juolab, atsisakymas) gali sukelti diskomfortą. Bet svarbu suprasti, jog diskomfortas nėra konstanta - jis (jo apibrėžimas ir ribos) kinta, priklausomai nuo įpročių. Taip, X gali būti malonus vien dėl to, kad esam prie to įpratę ir dėl tos pačios priežasties galim nemėgti Y. Dėl to reikia duoti sau laiko naujų įpročių išbandymui. Nes tai, kas nemalonu šiandien, gali visai nebekankinti po savaitės. Ir dar dovanoti kelias laisvas valandas - saviems hobiams, šeimai, draugams, pasivaikščiojimams, bet kam, ką sugalvosit.

Kas yra svarbiausia šiandien? Kokie darbai turi būti nudirbti? Kokios veiklos ar žmonės praturtintų dieną? Kartais taip lengva pamiršti, kiek daug egzistuoja alternatyvų dabartinei veiklai. Kad čia pat laukia visas pasaulis galimybių. Kartais taip lengva pamiršti, dėl ko gyvenam išvis.

Visas tekstas gimė kaip savistabos produktas - ženklas, jog mano veiksmai ne visad atitinka prioritetus, ženklas, kad savo santykį su laiku ir jo paskirstymą noriu keisti. O jei su šiais žodžiais tapatinat ir save, galbūt laikas ir jūsų pokyčiams.

“Stuff your eyes with wonder. Live as if you'd drop dead in ten seconds. See the world. It's more fantastic than any dream made or paid for in factories. Ask no guarantees, ask for no security, there never was such an animal. And if there were, it would be related to the great sloth which hangs upside down in a tree all day every day, sleeping its life away. To hell with that. Shake the tree and knock the great sloth down on his ass.” ― Ray Bradbury, "Fahrenheit 451"


0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Atradimams

Užsisakyk Šviesu.lt naujienlaiškį

Vardas

El. paštas *

Pranešimas *

Archyvas