Search

Content

H. D. Thoreau: apie drąsą gyventi neplaukiant pasroviui

Nuotrauka iš asmeninio albumo. Austrija, 2013


"Jei klausai vos girdimo, bet pastovaus savo sielos balso, kuris niekuomet neklysta, niekada nežinai, į kokius kraštutinumus, o gal net beprotybę jis gali tave nuvesti; tačiau kaip tik šis kelias ir yra tikrasis kelias, kuriuo tu turi eiti, sukaupęs ryžtą ir pasitikėjimą. Mažiausiai užtikrinta, bet jau pajusta vieno sveiko žmogaus prieštara galiausiai paims viršų prieš žmonijos argumentus ir įpročius. Niekas nėra klausęs savo vidinio balso tiek, kad tas jį suklaidintų. Net jei šito pasekmė būtų kūno nusilpimas, kažin ar kas pasakys, kad dėl to reikia apgailestauti, nes būtent toks gyvenimas ir atitinka aukštesniuosius principus. Jei diena ir naktis yra tokios, kad tu jas sutinki džiaugsmingai, o gyvenimas gardžiai kvepia nelyginant gėlė ar žolė, jei jis vis labiau pajuda iš sustingimo, jei jame padaugėja žvaigždžių ir nemirtingumo, - tu laimi."

Prieš daugiau nei pusantro šimto metų, atsiskyrėlis įsikūrė prie Voldeno ežero Šiaurės Amerikoje. Jis buvo vardu Henry David Thoreau - rašytojas, filosofas, poetas, istorikas. Transcendentalistas. Vienas garsiausių jo kūrinių "Voldenas" - tai pasakojimas apie gyvenimą gamtoje, jos tyrimą, savo santykio su gamta radimą bei savotišką Thoreau gyvenimo filosofiją. 

"Voldenas" ypatingas idėjų harmonija, skatinančia asmeninį tobulėjimą - natūralų, nuosaikų, paprastą. Bet net toks nuosaikumas persmelkia skaitytoją entuziazmu. Augti. "Kam gi žmogus taip tvirtai įsitvėrė savo šaknimis į žemę, jei ne tam, kad lygiai tiek pat pasistiebtų į dangų?" Ir kiekvieną dieną nugyventi ypatingai, kaip nuvalkiotai tai beskambėtų. Bet knygoje nematyti jokio banalumo. Tai ir ypatinga - Thoreau rankose idėjos rodosi solidžios ir subtilios. Galbūt dėl teksto amžiaus, galbūt dėl autoriaus meistriškumo. "Paveikti dienos kokybę - štai aukščiausias iš visų menų." - teigia autorius. Ir dalinasi savo vizija: "Praleiskime nors vieną dieną taip pat apgalvotai kaip Gamta, nenukrypdami nuo kelio dėl kokio nors riešuto kevalo ar uodo sparnelio, nukritusio ant bėgių. Kelkimės anksti ir pasninkaukime arba pusryčiaukime - tik ramiai ir be sąmyšio; tegu žmonės mus lanko, tegu skamba varpai ir verkia vaikai, būkime pasiryžę praleisti dieną saviškai. Kodėl turėtume pasiduoti ir plaukti pasroviui?" Kodėl turėtume pasiduoti ir plaukti pasroviui?

Thoreau savo pavyzdžiu skatina visišką priešingybę plaukimui pasroviui. Drąsa veikti ir tikėjimas savimi tampa esminėmis vertybėmis. Galbūt turėtų tapti ir mums. "Iš savo eksperimento sužinojau bent štai ką: jeigu žmogus drąsiai žengia link savo svajonių ir mėgina gyventi kitaip, kaip jį moko vaizduotė, jį pasitiks sėkmė, kuri nebūdinga kasdienybei." Ir gyvenk atkakliai. "Kad ir koks apgailėtinas būtų tavo gyvenimas, sutik jį drąsiai ir gyvenk; nevenk ir nekeik jo. Jis ne toks blogas, koks tu pats".

Be visa to, Thoreau atsiskleidžia ir kaip minimalizmo filosofijos šalininkas, racionalus, tuo pačiu racionaliu tonu kalbantis ir apie svajones. Su tuo pačiu pasiryžimu veikti. "Kuo paprastesnis bus jo gyvenimas, tuo paprastesni jam atrodys ir Visatos dėsniai, ir vienatvė jam nebus vienatvė, skurdas nebus skurdas, o silpnumas - silpnumu. Jei tu statei oro pilis, tavo darbas nebūtinai buvo bergždžias; ten ir yra jų vieta. Dabar padėk joms pamatus."

Ir visa tai, gal pamanysit, yra tik vieno žmogaus patirtis ir požiūris, bet jis tarnauja ne vien kaip idėjų rinkinys, bet ir kaip paskatinimas tikėti savomis idėjomis ir dirbti jas realizuojant. Nes kol tiki sava idėja, tol ji yra visiškai (visiškai!) įmanoma įgyvendinti. Jei jauti, kas yra teisinga, turi kliautis šiuo jausmu, teigia Thoreau. "Tai blanki nuojauta, bet tokios yra ir aušros prošvaistės". Ir, mano akimis, tai vienas teisingiausių ir gražiausių teiginių. 

"Voldeną" skaičiau ilgai, begalėj vietų: pajūry, laivuose, krantinėse, parkuose. Ir kiekviena pastabumą teigianti šios knygos mintis vertė dairytis ir atkreipti dėmesį į tuometinę aplinką. Visas kūrinys tapo savotiška kelione. Kurios pabaigoje pasijauti turįs pakankamai įrankių užtikrintai judėti į priekį.
Ir viskas tik prasideda.

"Užduot dainavęs kaip paukščiai, aš tyliai šypsojausi savo nesibaigiančiai laimei."


5 komentarai (-ų):

  1. Ačiū už rekomendaciją! Įsirašau šią knygą į savo sąrašą. Manau, man patiks ;)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Džiaugiuosi! Papasakok perskaičius, ar patiko. :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Ir as dekoju... Butinai reikes perskaityti. Daugiau tokiu apzvalgu.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Kokios geros ir gražios mintys! Ačiū, kad daliniesi, jau užsisakiau itališką versiją, nekantrauju perskaityti!

    AtsakytiPanaikinti
  5. Gelmina, labai smagu girdėti! Šią knygą visą perskaičiau Venecijoj ir Romoj būdama :)

    AtsakytiPanaikinti

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas