Search

Content

70-asis Venecijos Kino Festivalis: Still Life

Nuotrauka iš asmeninio albumo. Italija, 2013

Vos įkėlus koją į Lido salą, kurioje vyksta Venecijos kino festivalis, pasitinka renginio plakatai ir kaži kokia šventinė nuotaika. Bet pasiekusi movie village - erdvę, skirtą tik festivalio organizatoriams, dalyviams ir lankytojams - pajaučiu tikrąją šventę. Raudoni kilimai, galybė apsaugos, milžiniškos palapinės poilsiui bei užkandžiams, didingi kino teatrai ir eilė vėliavų, tarp kurių - ir Lietuvos (nors joks lietuviškas filmas pristatytas nebuvo). Tad nė nepradėjus žiūrėti filmo įspūdžių jau užtenka. O kinas dar tik prieš akis. 

Laukdama eilėje prie kino teatro dar spėju persimesti keliais žodžiais su malonia prancūze, susidomėjusia Lietuvos kino padėtimi ir lietuvių kalba vos man užsiminus apie savo tautybę. Ji į Veneciją atvyko būtent dėl kino festivalio. Tokių žmonių yra nemažai. Tiek pavieniai kino mėgėjai, tiek žiniasklaidos ar kino industrijos atstovai. Įdomu sėdėti tarp kino kritikų, kurie filmui pasibaigus prisėda kelkrašty ir užsirašinėja mintis. Tad suvokiu, kaip man pasisekė, jog šiuo metu esu apsistojusi Venecijoje. Ir dėl to turiu galimybę lankytis seniausiame pasaulio kino festivalyje.

Šį kartą pasirenku filmą "Still Life" - filmuotą Didžiojoje Britanijoje, kurtą italų režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Uberto Pasolini. Vakar, besibaigiant kino festivaliui, apdovanoto "Orizzonti" sekcijoje. Stengiuosi žiūrėti šią juostą be jokių išankstinių nuostatų ar lūkesčių. Pavyksta. Bent iš dalies. Esu maloniai nustebinama operatoriaus ir režisieriaus darbo - kaip paveiksliukai dailūs kadrai, pakankamai konkretūs, kad būtų suprasti, pakankamai abstraktūs, kad paliktų erdvės interpretacijai. Pats filmas paprastas, pagrįstas rutina. Rutina žmogaus, kurio darbas - ieškoti mirusiųjų artimųjų, o jų neradus pačiam surengti laidotuves bei jose dalyvauti. Džonas (toks šio darbuotojo vardas) atsidavęs savo darbui, išties, darbas - visas jo gyvenimas, mat jis neturi nei kitų pomėgių, nei artimųjų. Tad kai jo skyrius yra uždaromas, o pats Džonas - atleidžiamas iš darbo, jis bando kiek keisti savo gyvenimą. Filmo aprašyme buvo teigiama, kad jis leidžiasi į dvasinę kelionę ir galų gale pradeda išties gyventi. Sutikčiau tik iš dalies. Pati visą filmą laukiau tų pokyčių. Ir supratau, kad jie jau įvyko tik filmui pasibaigus. Keičiasi tik detalės, mažos detalės. Vietoj arbatos Džonas nusiperka karšto šokolado ir tai jau yra didelis pakitimas tiksliai sustyguotoje jo rutinoje. Vis dėlto, svarbiausia, jog net praradęs darbą jis nepalieka savo paskutinės bylos ir aktyviai stengiasi rasti ir paskatinti  į laidotuves atvykti vieno mirusiojo giminaičius. Jo atsidavimas mirusiesiems ir stygius kontakto su gyvaisiais lemia ir tragikomišką pabaigą. Paskutinė filmo minutė įneša fantastikos elementų, kurie gali atrodyti perdėm romantizuoti, bet išties - tai graži pabaiga, tai prasminga pabaiga. 

Palikdama salę prisiminiau Nelson Henderson citatą: “The true meaning of life is to plant trees, under whose shade you do not expect to sit.” Ji turbūt geriausiai įprasmina visą juostą. Juostą, išryškinančią visuomenės susvetimėjimą ir vienatvę, tuo pačiu pabrėžiančią gyvenimo vertę, kiekvieno žmogaus gyvenimo. Still life - sakytum, ramus gyvenimas, bet tuo pačiu žodžis still gali būti interpretuotinas ir kaip vis dar. Vis dar gyvenimas net jei tavęs nebėra, vis dar gyvenimas, jei tik sugebėjai savo gyvenimu pasidalinti su kitais, kažką išsaugoti, kažkuo pasirūpinti, tuomet gyveni, kituose žmonėse, vietose, prisiminimuose. O gyvenimas juda į priekį, nepaisydamas, ar judi kartu su juo. 


0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas