Search

Content

Aplink Veneciją: Burano - Torcello - Murano

Nuotrauka iš asmeninio albumo. Italija, 2013
Sekmadienio rytas. 6:40. Įlipu į bene tuščią laivą. Tikslas - Burano sala. Ją pasiekiu apie pusę aštuntos. Akmenim grįsta prieplauka, priešais ją - pušų ir beržų parkas, kuriame jau įsitaisiusios kelios senyvos italės, stebinčios vos virš horizonto spėjusią pakilti saulę. Ant gausybės medinių polių laivams pririšti snaudžia kirai. Gatvės tuščios, gatvės egzotiškos - namai čia ryškiai spalvoti, lyg visas miestas būtų reklama dažų parduotuvei, bet taip nėra. Žmonės čia gyvena. Praeidama pro vieną spalvotųjų namų girdžiu rytinę radijo laidą. Linkteliu pasisveikindama su vietiniu gyventoju pakrantėje. Jau išaušę, o vis dar ramu. Ir pasijaučiu arčiausiai namų per visą šį mėnesį.

Laiko dar turiu į valias, tad įšoku į kitą laivą - plaukiantį  Torcello salą. Ji kitokia. Išvagota kanalų, palei juos - laukai ir sodai. Čia noksta granatai ir figos, ir laukinės gervuogės. Pati sala šiek tiek laukinė. Žalia, bet žaluma išdeginta saulės, galvoje kirba asociacija su Kreta - saulė, akmuo, ryškios gėlės, išdegus žolė ir mėlynas vanduo. Senutėlė bažnyčia, pro kurią praėjus vėl driekiasi keisti laukai. Vėsesnę dieną būtų smagu po juos paklaidžioti. Priminimas rudeniui.

Murano aplankau kitą dieną, tai didžiausia iš čia minimų salų, be to dar ir esanti arčiausiai Venecijos. Tai vieta dedikuota stiklui. Aplink - vien stiklo parduotuvės. Matau net Van Gogh'o Saulėgrąžas paverstas stikline lėkšte. Paėjus į atokesnius skersgatvius matyti ir stiklo dirbtuvės - įrankiai ir krosnys. Aikštėje - mėlyno stiklo skulptūra vaizduojanti kometą. Stiklas čia visa ko ašis - pramonės, meno, pramogų ir ekonomikos. Net gėlės ir drugiai įkurti netoli pakrantės yra padirbti iš stiklo.

Grįžtu į Burano antradienio pavakarę. Miestas visai kitoks. Daugybė atvirų durų, siūlančių suvenyrus, jūros gėrybių lėkštes ar salą garsinančius nėrinius. Išties, paėjusi toliau matau tris moteris pavėsyje kažin ką balto neriančias. Ir žmonių daugiau, gerokai. Bet išeinu į prieplauką, ir vėl tyku kaip rytą, tik saulė ne kyla, o leidžiasi, ir vėl linkteliu praeiviui, ir vėl ramu. 


0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas