Search

Content

Albert Camus išmintis

Kai prabundi akinamas saulės, akimirką pamanai, kad snaudi pačiame vidurvasary. Ir nors pažvelgęs pro stiklą randi jau gerai pažįstamą sniegą, vasaros pėdsakas nuotaikoj jau paliktas. Tuomet atsivertęs Albert Camus esė rinkinį esi tiesiog pribloškiamas prie sienos iš knygos pasipylusios kaitros, žydėjimo bei jūros spindesio. Ir visi šie vaizdai - pagalba labai gražioms mintims reikšti. Estetinis grožis čia tarnauja minties grožiui ir ta harmoninga sintezė velniškai žavi. Ir esti daug jaunatviško maksimalizmo. Tai išmintingas, bet gyvenimo svorio dar neprislėgtas Camus. Drąsus gyventi. Tačiau gana epitetų - pažvelkit patys.

Labai ryški nata esė ("Geroji ir išvirkščioji pusės", "Jungtuvės", "Vasara") yra pasimėgavimas gyvenimu. Ir net jau čia prasiveržia šioks toks maištas ir priešprieša visuomenei, laimę neigiančiai. Tad šie žodžiai atrodo gan artimi bei aktualūs. "Vėjelis gaivus, dangus mėlynas. Aš svaigulingai myliu šitą gyvenimą ir noriu nevaržomai kalbėti apie jį: jo dėka aš didžiuojuosi, kad man teko žmogaus dalia. Tačiau neretai man būdavo sakoma: nėra čia kuo didžiuotis. Ne, yra: šita saule, šita jūra, savo jaunatviškai plakančia širdimi, sūriu kūnu ir šita neaprėpiama erdve, kur geltonyje ir žydryje susilieja švelnumas ir didingumas. Užkariauti visa - štai kam privalau naudoti savo jėgas ir išteklius." Užkariauti visa. Pasiglemžti sau? Manau, Camus atsakytų, tapti. Būti. Susivienyti. 

"Mūsų veidai sudrėkę nuo prakaito, bet kūnai gaivūs po lengvos drobės drabužiais, kuriais mes vilkime, ir nuo visų mūsų dvelkia palaimingu nuovargiu žmonių, švenčiančių savo jungtuves su pasauliu." Susijungti. "Kiekviena graži būtybė  natūraliai puikuojasi savo grožiu, o šiandien pasaulio puikybė liejasi per kraštus. Kodėl turėčiau, jį regėdamas, neigti gyvenimo džiaugsmą, jei moku neapsiriboti vien tik gyvenimo džiaugsmu? Būti laimingam - ne gėda. Tačiau šiandien karalius yra kvailys, o kvailiu aš vadinu tą, kuris bijo mėgautis gyvenimu." Čia visai aktuali eilutė. Būti laimingam - ne gėda. Nes tai nereiškia, jog esi aplenkiamas sunkumų, nesuvokiantis realybės, tiesiog labiau lepinamas aplinkybių. Tai reiškia, kad moki geriau su sunkumais dorotis ir į juos reaguoti, realybę suvoki kitaip, aplinkybes išnaudoji labiau ar sukuri parankiau. Nes jei tavo laimę sudaro saulė, jūra, ir tavo paties širdis, nėra sunku tokią laimę puoselėt. Problema, kad dažniausiai norima kiek daugiau. Nors kartais rodos, kad saulės, jūros ir  gyvos širdies būtų visiškai gana.

Tad Camus teigia, kiek nedaug mums reikia. Ir kas yra turtas. Ar ties pastaruoju žodžiu blykstelėjo koks vaizdas galvoj? Tikiuosi, kad toks: "Prieš daugelį metų savaitę gyvenau nestokodamas šios žemės gėrybių: mes miegodavome po atviru dangumi paplūdimyje, mitau vaisiais ir pusę savo laiko praleisdavau tuščioje jūroje. Tuomet patyriau tiesą, kuri visuomet skatino mane į komforto arba "įsikūrimo" požymius žiūrėti su pašaipa, susierzinimu, o kartais net su įtūžiu. Nors dabar gyvenu nesirūpindamas rytdiena, - taigi esu privilegijuotas žmogus, - tačiau turėti ką nors nemoku. Nesugebu išsaugoti to, ką turiu ir ką visada gaunu be pastangų. Man regis, ne dėl to, kad būčiau švaistūnas, o veikiau dėl savotiško godumo: aš šykštauju tos laisvės, kuri išnyksta, vos atsiradus gėrybių pertekliui." Ar kartais nejaučiat to? Kokia laisvė - turėt mažai, nesvarbu, ar kalbėtumėm apie erdvų pustuštį kambarį, ar apie lūkesčius. Kokia laisvė kažką pradėt, kai viskas dar taip neužtikrinta, bet tuo pačiu verda galimybėmis. Panašiai kalbėjo Steve Jobs, tik kiek kitame kontekste (kalbėdamas apie atleidimą iš "Apple"): "The heaviness of being successful was replaced by the lightness of being a beginner again, less sure about everything. It freed me to enter one of the most creative periods of my life." Praradimas - būsena kebli, tačiau apsiribojant daiktiškumo sfera, galima tai vertinti teigiamai, dažniausiai teigiamai. Rašydama "daiktiškumas" turiu galvoje tiek materiją, tiek darbo vietas. Na, ne žmones. Čia jau kita tema. Aišku, turbūt nereiktų aklai kartoti, kad viskas tik į gera, verčiau suvokti, jog tikrai įmanoma, jog viskas pasisuktų tik į gera, net kažką praradus. Tik reikia labai daug savų rankų darbo. "Nėra ko verkšlenti dėl dvasios, reikia dirbti jos labui." Taip teigė šis filosofas. Patarimas vertingas. Gali nė nepastebėt, kaip gyvenimas baigsis beverkšlenant (kad ir dėl to, koks jis trumpas). Neverta. Tad Camus ragina: "Mes privalome vėl susiūti tai, kas sudraskyta, sugrąžinti įmanomą teisingumą taip akivaizdžiai neteisingam pasauliui, prasmingą laimę amžiaus negandos apnuodytoms tautoms. Žinoma, tai antžmogiškas darbas. Bet juk antžmogiškais ir vadinami darbai, kurie reikalauja iš žmogaus tik ilgalaikių pastangų, ir daugiau nieko." Tai pokario žodžiai. Bet paskutinio sakinio aktualumas ir vertė nė kiek nepakitę. Kasdienės pastangos. Atsimenat Will Smith pavyzdį apie tobulą sieną, sudarytą iš vienos kasdien tobulai padėtos plytos? Apie Lao-Tzu citatą, teigiančią, kad tūkstančio mylių kelionė prasideda vieninteliu žingsniu? Visa tai - panašūs dalykai, kalbama, jog tereikia pradėti ir nuolat dėti atkaklias, tikslingas pastangas. Tai tiesus kelias. Vertinamas kaip ne itin realus, nes mažai kas turi valios/drąsos/stiprybės jį atlaikyti. Bet tai nereiškia, kad negalit atlaikyt jūs. Apskritai, kaip dažnai pasakojama, kad kažką padaryt yra neįmanoma vien dėl to, kad aiškinančiajam pačiam tai kažin kada nepavyko? Pamenu pavyzdį apie bėgiką, kuris nubėgo distanciją greičiau, nei mokslininkai teigė, jog žmogui įmanoma. Jis tiesiog įrodė, kad įmanoma daugiau, nei jie įsivaizdavo, netgi daugiau, nei buvo moksliškai apskaičiavę. Tad įrodykit darbais ir jūs, jei tik turit svajonių. O svajonių mes turim. Visi.

"Reikia mokėti atsiduoti svajonei, kai svajonė atsiduoda mums." Taigi, laikyti akis plačiai atvertas, galimybę pastebėti ir ją nusičiupti, ja pasidalinti. Neužtenka norėti, reikia ir dirbti, kad tą norą įgyvendintum. Svajonė, tikslas - labai jau romantizuoti žodžiai, tas romantizmas turbūt ir kyla dėl to, jog mažai kas yra pakankamai atkaklūs jų siekti ir pasiekti, iki galo. Tad tai tampa kažkuo paslaptingu. O iš tiesų viskas taip paprasta. Reikia žinot, ko nori ir siekt to. Vėlgi, pabrėžiu pastarąjį "ir". Paprasta pažiūrėti, ne paprasta atlikti. Bet ir ne taip sudėtinga, kad nebūtų verta bandyti. Vertybės - irgi svarbi šio proceso dalis, tačiau Camus išsako neprastą mintį: "Savo principus reikia taikyti dideliems dalykams, mažiems pakanka gailestingumo." Vėliau tekste jis pats ja kiek sudvejoja, bet man ji strigo į širdį. Tokia atjautos idėja. Kartais reikia susivaldyt, patylėt, pristabdyt kilusį norą garsiai ir toli skleisti savo didžią brandžią išmintį. Ir ne dėl aplinkos, ne dėl galimos nepatogios situacijos, o dėl kito žmogaus gerovės, ir tavo paties, labai dažnai ji abipusė. Tiesiog užsimerkt ir atsimerkus viską matyt jau truputį kitaip, su daugiau supratingumo akyse. Ar nusisukt. "Kad suprastum pasaulį, kartais reikia nuo jo nusigręžti: kad būtum naudingesnis žmonėms - kurį laiką nuo jų atsiriboti." Nusigręžti, bet nepamiršti grįžti, pabrėžčiau. Įsiklausyti į savas mintis - svarbu. Apskritai, turėt laiko apmąstymams yra patartina. Tik reiktų po to iš savų minčių išlipt į veiksmus, atsigręžt į žmogų ir pasidalint tuo, ką įgyjai per savo savotišką rekreacinę praktiką. Juk pasaulis - tai tu, tad kai jau darosi sudėtinga, galima bandyti didžius mechanizmus suvokti per savo mąstymo ir elgesio pavyzdžius, ir atvirkščiai - savo psichologiją grįsti pasaulio iliustracijom. Tu - dalis pasaulio, dalis dėlionės, tad gali užmest žvilgsnį ir matyti panašius dėsningumus. Ir susipažinus su dalele jau gali nuspėt, kaip atrodo dėlionė. Žinoma, ji nebūtinai tokia pat, net spalvos gali nesutapti, bet tekstūra, medžiaga... Ramiau darosi, pajunti artumą, suvokęs žmonių (ir kitų gyvų padarų) bendrystę.

Taip rašė Albert Camus, tokias mintis jis sukelia man. Įkvepia, neišvengsiu to žodžio, jo tekstai neabejotinai įkvepia. Ryškios, nerūpestingai krentančios žvaigždės ir pasakiški, atsparūs negandoms migdolmedžiai. Šiais vaizdais Camus tapo dailius bei prasmingus paveikslus. Ir vis dėlto įpusėjęs migdolmedžio metaforos atskleidimą suskumba pridėti "Tai ne simbolis. Mes nepasieksime laimės simboliais." Ir man vėl nebelieka nieko kito, tik sutikti. Kaip ir svajonių romantizavimas, taip ir laimės simbolizmas yra taip subanalintas, taip pigiai parduodamas knygynuose, pilnose lentynose self-help knygų, pasak kurių, laimingas tapsi per x dienų, jei tik padarysi 1, 2, 3 veiksmus. Nejaugi. Jei nori būt laimingas, tau nereikia x dienų ar 1, 2, 3. Laimė - tai ilgalaikė būsena, pasirinkimas (ir, nuoširdžiai, kaip aš stabdau save ties kiekvienu iš šių žodžių, kad dar labiau visko nesubanalinčiau, nors vargu, ar tai įmanoma), suvokiminis dalykas. Priklausantis labiau nuo vidinių, nei išorinių procesų. Ir jūs tai kuo puikiausiai žinot. Tad knygos reikalingos nebent tam, kad tai jums primintų. Ar mokslo tikslais. Dievaži, kiek daug keistų dalykų padarom vardan mokslo. Bet nesinorėtų prisirišti ir prie jo. Juk gera gyventi vis ką naujo atrandant, pažįstant ir pripažįstant, o tam nevalia įsikabinti į ką nors (kas tai bebūtų) ir nepaleisti. Apie Camus sakoma: "Intensyvus gyvenimo bei jutimų džiaugsmas visais laikais buvo jo "religija"." Įtikėti juslėmis - neišmintinga, sakysit? O ar reikalinga išmintis be bent krislo džiaugsmo perspektyvos? Tikėti tuo, kas tau svarbiausia - pačiu gyvenimu, pačiais išgyvenimais. Jo gyvenimo būdas, jo mintys man kelia pagarbą, gilią, už stiprybės net žiauriausiuoju pastarųjų šimtmečių periodu išlaikymą, dar daugiau - viltį ir norą kurti. Galėtumėm jam to pavydėt, bet kam pavydėt, kai patys galim tai turėt, jei tik to norim, jei tik to reikia. Ir nė nebūtina rašyt. Užtenka patirt, išgyvent. Iki galo, drąsiai. Žinot, ko sieki, bet būt atviram kitoms patirtims. Galų gale, kurti savo egzistenciją savaip, kitaip.  Taip, kaip jauti tikrovę, savo veiksmais išreikšt savo jausmą, savo pasaulėžiūrą, nenugrūst jų į tolimą minčių kampą, nuolat primint sau, kas esi. Mat jautiesi laimingas, kai tavo intencijos atitinka tavo veiksmus, ir čia jau ne mano, o vieno Harvardo profesoriaus mintis. Tad veikti kryptingai, nebent turi įvairiapusių intencijų. Akivaizdu, ką noriu pasakyt - viskas priklauso nuo tavęs, tavo rankose - tavo pasaulis, lyg molio gabalėlis. Sukurk jį, pakeisk jį, palik tokį, koks yra. Tavo valia, tavo pasirinkimas, tavo atsakomybė.

"Tačiau ir šitai panašu į moralą, o mes gyvename dėl kažko aukštesnio už moralą. O, kad galėtume tatai įvardinti, kokia tyla!"


0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas