Search

Content

Baricco "City": upės, gatvės ir kiti keliai

Aš nė nespėjau susiprast, vieną vakarą ėjau namo ir pamačiau žaliuojančią žolę. Ryškiai žalią, nuklojusią jau visas netoliese esančias pievas. Kada tai įvyko? Kada nedrąsi pavasario pradžia spėjo sukerot į vasarą? Nepastebėjau. Dėl to dabar įtempusi akis ir uoslę laukiu kol sužydės alyvos ir kaštonai, ir obelų žiedai. Kad nepraleisčiau bent jų. Daugiau atidumo niekad nepakenks.

Pastarosiom savaitėm važinėdama autobusais, troleibusais ir kitom transporto priemonėm, dažnai skaičiau. (Štai ir dar viena gamtos ne(pa)stebėjimo priežastis). Skaičiau knygą autoriaus, prieš porą metų labai giliai strigusio širdin, knygą autoriaus, kurio bene visus kūrinius esu suskaičius, Alessandro Baricco knygą "City". Tas pats stilius, keistos struktūros, ilgos istorijos, begaliniai sakiniai, galintys tęstis per visą puslapį be taško (o gal ir ilgiau, nesekiau), kablelių jūra, tas visa ko sąryšis ir ryšys, išreiškiamas štai tokiu taškų kaip pabaigų nebuvimu. Trys skirtingos istorijos, visos susijusios, visos panašiai kvėpuojančios. Apie mažą genijų berniuką, naivią išmintingą merginą, generolą berniuko tėtį, profesorius, berniuko draugus milžiną ir nebylį, jų norą keliauti po pasaulį, sprendimų sunkumus, apie jų magišką vaizduotę. Nes berniukas kūrė kitą čia pasakojamą istoriją - apie boksininkus, ypatingai vieną, lyg ir nenugalimą, bet turbūt nugalėtą, tą skausmą ir baimę, ir begalines pastangas, ryžtą, ir apie visų šitų svajonių pabaigą, pabaigą, kaip ir visur. O mergina kūrė vesterną, kuo tikriausią. Apie pasiklydusį dykumoje miestelį, kur neegzistuoja laikas, šautuvus ir dulkes, apgavystes ir žiaurumą, auksą ir vienybę, brolius ir seseris. Apie vėją.
Trys istorijos, dvi iš jų - vaizduotėje, vienos negali gyventi be kitų. Boksininkai gali gyvuoti tik tol, kol gyvas berniukas, vesterno herojai tik tol, kol kvėpuoja mergina, o jiedu tik tol, kol alsuoja visas šis pasaulis, užverčiantis tokią naštą ant pečių. "Niekaip neišaušta diena, o kai išaušta - ji lyg tuščio laiko dykynė, kurią reikia pereiti, kaip aš čia patekau?" Juk būna, kad klausi savęs: "kaip aš čia patekau?" ir nežinai, ką sau atsakyti. Taip jau būna.

Kaip, turbūt, dauguma Baricco knygų, taip ir ši pasakoja apie kelius. Ir jų sampratą:
"Viskas būtų daug paprasčiau, jei niekas tau nebūtų įkalęs tos istorijos, kad reikia kažko siekti, jei tave būtų išmokę jaustis laimingai nesijudinant iš vietos. Visos tos istorijos apie tavo kelią. Surasti savo kelią. Eiti savo keliu. O gal mes sukurti gyventi aikštėje, ar miesto parke ir ten praleisti visą savo gyvenimą, gal mes esame kryžkelė, pasauliui reikia, kad mes stovėtume vietoje, būtų katastrofa, jei staiga nueitume savo keliu... Kokiu keliu? Tegul kiti bus keliai, o aš esu aikštė, aš niekur nevedu, aš esu vieta."

Ir dar upės motyvas, jau nė nepamenu kur, berods "Jūroj Vandenyne", gal ir dar kur, apie gyvenimą kalbama kaip apie upę. Taip rašoma ir čia, rašoma apie pastangas, jų, iš pirmo žvilgsnio, didžią beprasmybę, ir, iš kitos pusės, dėsningumą ir prigimtį. Daryti vingius reikia, nes jokia upė nepasiekia jūros tiesiausiu keliu. Jokia.
"Tekėdama į jūrą upė tiek ilgai užtrunka, juk galėtų veržtis tiesiai į tikslą, bet ne, vingiuoja, sutik, kvaila, kaip tik taip jie ir galvoja, visi tie vingiai atrodo kvaili, todėl pradėjo juos tyrinėti ir pagaliau suprato, neįtikėtina, suprato, kad kiekviena upė, nesvarbu, kur ji būtų ir koks būtų jos ilgis, kiekviena upė, kiekviena upė prieš pasiekdama jūrą nukeliauja triskart ilgesnį kelią nei tas, kurį nueitų tekėdama tiesiai, stulbinama, plaukia triskart ilgesniu keliu, nei reikia, vis dėl tų vingių, būtent dėl visų tų vingių, ir ne viena upė, o visos upės, tarsi tai būtų privaloma, visoms vienoda taisyklė <...> manau, jei joms galioja kažkokia taisyklė, kodėl ji neturėtų galioti mums, noriu pasakyti, mažiausia, ko gali tikėtis, - kad ir mes elgiamės panašiai, tas svyravimas į šonus, tarsi būtume išprotėję, ar, dar blogiau, pasimetę, iš tiesų yra mūsų būdas judėti tiesiai pirmyn, moksliškai tiksliai, sakytum iš anksto apibrėžtai, nors tai neabejotinai panašu į netvarkingą klaidų ar dvejonių seką, tačiau tik iš pažiūros, nes iš tiesų toks yra mūsų būdas eiti ten, kur privalome atsidurti."

Toks tas "City". Vingiuojantis, švelnus, kartais nusmelkiantis iki pat kaulų savo skausmu, kartais priverčiantis šyptėlt, palinguot galva, aha, gera mintis, kartais - kaip tik, suprast, kad ne visai sutinku su jo idėjom, o kartais - nudžiugt, skaitant aprašymą, tokį tobulai artimą, lyg savom rankom, rodos, neseniai pakeverzotą ant užrašų lapuko.

O aš laukiu, kol galėsiu nebegraužt savęs už nenuveiktus darbus, kol vieną rytą mane užklups vasara, kuo tikriausia, išlaisvinanti ir leidžianti truputį atsikvėpti. Arba įkvėpti ir dar aktyviau dirbti. Kaip jau pažiūrėsi. Svarbiausia dabar - atrasti laiko žydinčioms obelims (vyšnioms), taigi, laiko atidumui, atvertoms akims. Įsižiūrėti, įsijausti, nes, dievaži, tuoj šluosim pageltusius lapus nuo siaurų takelių namo.


a lovely spring night

suddenly vanished
while we viewed cherry blossoms
- Basho


4 komentarai (-ų):

  1. tarsi aprašei mano dienas :) labai žavus įrašas. linkėjimai Tau.

    p.s. o aš viliuosi vis atrasti kur knygynuose baricco jūrą vandenyną, kol kas - bergždžiai :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Linkėjimai ir tau :))(ir Misei!)

    Man rodos, vienintelis būdas - pirkti iš žmonių. Knygynuose ir man neteko matyt. :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Man labai labai LABAI patiko mintis apie upės tėkmę į jūrą :) Perskaičiau vieną ankstyvą rytą ir ši mintis buvo lyg antra aušra :) Ačiū!

    AtsakytiPanaikinti
  4. Dėl to labai džiaugiuosi, galėdama visomis atrastomis ir sumąstytomis idėjomis dalintis :) Ačiū Tau, kad skaitai, o komentarais tokią šviesą skleidi :)

    AtsakytiPanaikinti

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas