Search

Content

Žemė, jūra ir begalinis gyvenimas

Sekmadienio rytą apklostysiu švelnumu, tiksliau, tik padėsiu tai padaryti Alessandro Baricco. Tikrai taip - vėl kiek papasakosiu apie dar vieną jo kūrinį. "Novočentas". Kuo gi jis neįprastas - skaitant knygos aprašymą visas scenarijus pasirodė kažkur girdėtas. Užteko pirmų eilučių - prisiminiau gana keistą, bet žavingą filmą. "The Legend of 1900". Mačiau jį sykį, gerai nė nepamenu, nes nebuvau pakankamai susitelkusi, nebuvau pakankamai susidomėjusi. Skaitant knygą prieš akis vis išnirdavo filmo scenos. Taip gera rasti kažką girdėto, bet ne iki galo žinomo. Tikiu, kad dar mažiausiai kartą žiūrėsiu šį filmą, dabar jau su didžiuliu pasigėrėjimu.

"Dabar įsivaizduok: fortepijonas. Klavišų pradžia. Klavišų pabaiga. Žinai, kad jų 88, niekas neužginčys. Ne begaliniai jie. Tu, begalinis tu, ir tuose klavišuose muzika begalinė, kurią sugroji. Jų 88. Tu esi begalinis. Štai, kas man patinka. Tą gali patirti. bet jei aš nulipsiu nuo šio laiptelio, o priešais mane drieksis milijonų klavišų klaviatūra, milijonų, milijardų / Milijonai, milijardai klavišų, jie niekad nesibaigia, ir tikra teisybė, kad niekad nesibaigia, nes begalinė ši klaviatūra. Jei ši klaviatūra begalinė, tuomet / Šioje klaviatūroje neslypi muzika, kurią galėtum groti. Ne į savo vežimą įsėdai: šiuo fortepijonu skambina Dievas / Jėzau, bet ar tu matei kelius? / Mačiau, jų tūkstančiai, kaip jūs ten ir išsirenkat savąjį / Išsirenkat moterį / Namus, žemę, kuri būtų jūsų, peizažą, kad žiūrėtumėt į jį, ir būdą, kaip numirti / Tas visas pasaulis / Pasaulis ant pečių, ir net nenutuoki, kur jis pasibaigia / O kaip / Nebijot jūs pamišti vos pagalvoję apie tokią begalybę, vos pagalvoję? Kaip jūs nebijot ją pajusti... /"


O kur dar ta pasakiška ir nenuspėjama Baricco žodžių, sakinių ir pastraipų tvarka. Jis žaidžia su jom, kaip tik nori. Ir visad sužaidžia kažką nuostabiai gražaus ir jausmingo.

"Ką grojai?"

"Nežinau."
Jam nušvito akys.
"Kai nežinai kas, vadinasi, džiazas."

Muzikos magija, gyvenimo stebuklas, akimirkos amžinybė, tikrumas ir nežemiškumas. Jūra ir žemė. Jau ne pirmoje knygoje pastebiu, kad Baricco linksta prie jūros. Ką puikiai įrodo kad ir Jūra Vandenynas.

"Grodavome, nes Vandenynas begalinis, varo baimę, grodavome, kad žmonės nejaustų laiko ir užmirštų, kur pakliuvę ir kas jie per vieni. Grodavome, kad šoktų, nes jeigu šoki, negali mirti. Ir jauti Dievą. O grodavome regtaimą, nes tai muzika, pagal kurią, kai niekas nemato, šoka Dievas."

Jūros nežemiškumas. Jūros, kurią gali pamatyti tik pačioje jūroje. Ir išgirsti šaukiant tik nuo kranto.

"Jis niekada nebuvo matęs jūros. Stovėjo kaip stabo ištiktas. Jeigu tikėsime jo žodžiais, tai jį ir išgelbėję. Nupasakojo šitaip: "Tai toks galingas riaumojimas, nepaliaujantis šaukti, o šaukia: velniai rautų, gyvenimas begalinis, suvokiat jūs ar ne?! Begalinis."
Ir, kaip ir visada, Baricco nepagaili gražių žodžių gyvenimui ir džiaugsmui, įkvėpimui ir meilei. Nepagaili išminties žodžių. Ir tiesiog pastebėjimų.

"Gyvenime, kuris galbūt ir nėra begalinis, tačiau vis dėlto gražus, jeigu tik tu turi nors kiek laimės ir noro."

"Žmogaus akyse regėti, ką jis dar pamatys, o ne ką pamatė"

"Fantazuodavau ir gyvendavau prisiminimais, kartais nieko daugiau nebelieka, kad išsigelbėtum, kartais nebėr kur trauktis. Vargšų triukas, bet visuomet suveikia."

Alessandro Baricco savo knygų dėka leidžia atsiplėšti, tiesiog atsiplėšti nuo aplinkos, nuo nusistovėjusių taisyklių ir nuomonių, nukeliauti kažkur, kur yra kitaip. Gal geriau, gal blogiau, bet kitaip. Ir tai padeda. Tarsi vaistas. Netgi pasakyčiau, tarsi vaistas nuo kasdienybės.

"I think land people waste a lot of time wondering "Why". Winter comes and can't wait for summer, summer comes and you never can wait for winter. That's why you never tire of traveling or chasing some place far away, where it's always summer."


0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas