Search

Content

Toji istorija

"Žmonės gyvena daug metų, bet iš tiesų gyvena tik tada, kai gali daryti tai, kam yra gimę. Prieš tai ir po to jie nieko nedaro, tik laukia ir prisimena. Bet laukdami ar prisimindami jie nėra liūdni. Atrodo liūdni. Tačiau yra tik truputį nutolę."

Nauja knyga. Naujos mintys. Tas pats autorius. Alessandro Baricco "Toji istorija". Istorija apie kelius, lenktynes ir auksinius šešėlius. Apie karą, svajones ir meilę. Paprasta. Ir ypatinga.
Žavinga, kaip Baricco sugeba į įprastus ar nuobodžius dalykus pažvelgti visiškai kitu kampu. Ar bent aprašyti juos be proto gražiai.

Pagrindinis knygos veikėjas - žmogus, vardu Paskutinis.
"Paskutinis taip pavadintas todėl, kad buvo pirmas vaikas šeimoje.
- Ir Paskutinis, - iškart patikslino jo motina, vos atsigavusi po gimdymo.
Taip jis tapo Paskutiniu."

"Mirti ir parinkti vardą - turbūt per visą gyvenimą nieko kito nedarome taip nuoširdžiai."

Jis turėjo tėvą, kuris buvo jo didvyris ir herojus.
"Tas griežtas, tas absoliutus tikrumas buvo tai, ko tėvas jį išmokė paie buvimą tėvu: mokėti eiti nesigręžiojant. Eiti ilgais suaugusio vyro žingsniais, negailestingais, aiškiais, vienodais, kad sūnus juos suprastų ir neatsiliktų, nors bėga savo vaikiškais žingsneliais. Ir taip eiti nesigręžiojant, jei tik turėsi jėgų: kad jis žinotų nepasiklysiąs, o eiti drauge yra likimas, kuriuo niekada nereikia abejoti, nes jis užrašytas žemėje."

Tėvas dar sakydavo:
"Niekas neturėtų manyti esąs vienas, nes kiekvienas iš mūsų gyvas kraujas tų, iš kurių jis prasidėjo, ir tai siekia amžių pradžią. Todėl mes esame tik upės vingis, upės, atplaukiančios iš toli ir po mūsų niekada nesustojančios. <...>
Kartais mes tik pabaigiam pusiau padarytus darbus. Ir pradedame darbus, kuriuos kiti pabaigs už mus."

Tėvas pirmas jį supažindino su keliais ir automobiliais. Lenktynėmis. Keliais. Atvedė į svajonę.
"Nutiesiu kelią. <...> Jis niekur neves, nes ves atgal į save ir bus už pasaulio ribų, toli nuo bet kokio netobulumo. Tai bus visi pasaulio kerai, sutelkti į vieną, jis bus vieta, kur svajoja nuvykti bet kuris kada nors iškeliavęs žmogus."
"Vaikiškame prote, pajėgusiame sukurti šią aksiomą - kelias sutramdo automobilius, ne atvirkščiai, - buvo įrašytas visas gyvenimas."

"Įdomu, kaip žmonės jau esti savimi prieš dar tapdami."

"Tiesės grožis yra neprilygstamas, nes joje dėl atlaidžios ir teisingos tvarkos išsilydo visi vingiai ir pinklės. Keliams pavyksta tai padaryti, kalbėjo, tačiau gyvenime yra kitaip. Nes žmonių širdys nevaikšto tiesiai, ir jų kelyje nėra tvarkos."

Jis gyveno ir toliau, su savojo kelio idėja, sutiko daugybę žmonių ir mokėsi iš jų. Ir žmonės mokėsi iš jo. Ir vis dėlto. Bene daugiau nei žmonės, jį išmokė karas.
"Žemės plote tarp priešakinių linijų tas paradoksalus pražūties įspūdis pasiekdavo kone mistinę įtampą. Jis vadintas niekieno žeme, ir nežinia, ar dar kur nors pasaulyje egzistavo tokia svaigaus skurdo būsena. Kūnai ir daiktai - pati gamta - jame gulėdavo begaliniai sustingę, už laiko ir erdvės ribų, tarsi ten būtų susitelkusi viso pasaulio mirtis. Stebėdavaisi, kaip gali vien žvelgti į tą apokaliptinį paveikslą, tačiau milijonai žmonių diena dienon, mėnesių mėnesius, metų metus gyveno tame peizaže, ir tai turėtų mums padėti bent nujausti neapsakomą siaubą, kausčiusį juos kiekvieną kovos akimirką, už bet kokios pakenčiamumo ribos, kol pagaliau privertė pastebėti, kad individuali mirtis, eilinė žmogaus mirtis, mirtis, tėra antraeilis įvykis, kone natūrali pasekmė, nes jie jau seniai gyvena mirtyje, ja kvėpuoja jau visą amžinybę ir dar jos nepakirsti jau yra ja užsikrėtę, - tokią išvadą fronte padarė Paskutinis, supratęs, kad kitur mirtis yra įvykis, o čia ji tik liga, nuo kurios negali tikėtis pasveiksiąs. Išeisime iš čia gyvi, bet amžiais liksime mirę, sakydavo."

"Niekas nenorėjo žiūrėti į akis, suprantat? Norėjo laimėti karą, bet nenorėjo žiūrėti jam į akis. Jie niekada nežiūrėdavo į akis, skaitydavo laikraščius ir kaldavo pinigus, bet nenorėjo girdėti tiesios, velniškai jos bijojo, gėdijosi tiesos. Imdavai ilgėtis apkasų, patikėkit, sakau nuoširdžiai, skaičiuodavai dienas tikėdamasis, kad jos greit prabėgs ir vėl pulsi į tą mėšlą, kuris bent buvo tikras, dievaži, koks jis buvo tikras."

Suprato, kad :
"Jei myli tą, kuris myli tave, niekada nepaniekink jo svajonių. Pati didžiausia ir nelogiškiausia iš jų esi tu pats."

"Tikras talentas - žinoti atsakymus, kai dar nėra klausimų."

"Tavo darbas yra tas, kurį dirbi nejausdamas nuovargio."

"Rašymas yra rafinuota tylėjimo forma."

"Reikia sutvarkyti pasaulį, jei kas nors jį sujaukė."



"- Žinot, kaip galima atpažinti, ar kas nors tave myli? Iš tiesų myli?

- Niekada apie tai negalvojau. <...>

- Manau, tai susiję su laukimu. Jei tavęs laukia - myli."

"Leisk man eiti, leisk pamatyti svajonę, greitį, stebuklą, nestabdyk manęs liūdnu žvilgsniu, leisk šiąnakt gyventi ten, pasaulio pakrašty, tik šią naktį, paskui grįšiu."


0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas