Search

Content

Jūra vandenynas (II)

"Kaip būtų gražu, jei į kiekvieną mūsų laukiančią jūrą tekėtų mums skirta upė. Ir atsirastų kas nors - tėvas, mylimasis, kas nors - kas paimtų mus už rankos, surastų tą upę - įsivaizduotų ją, sugalvotų - ir paleistų mus jos tėkme, paleistų švelniai, kaip tariamas vienas vienintelis žodis, sudie. Tai būtų tikrai nuostabu. Gyvenimas būtų saldus, kiekvienas gyvenimas. Daiktai neskaudintų, jie artėtų nešami srovės, galėtum juos pirma pamatyti, paskui paliesti ir tik vėliau leisti jiems paliesti tave. Galėtum jaustis sužeidžiamas. Numirti. Nesvarbu. Viskas būtų žmogiška. Pakaktų kieno nors vaizduotės - tėvo, mylimojo, kieno nors. Jis mokėtų sugalvoti kelią, čia, per tylą, per šį kraštą, kuris nenori kalbėti. Švelnų ir gražų kelią. Kelią nuo čia iki pat jūros."

Ir išties, kaip būtų gražu. Knyga pilna beprotiškai gražių įžvalgų. Tikrai, knyga, kurią norisi cituoti nuo pat pradžios iki galo (ir sunkiai susilaikau to nepadarius). (Jau antra knyga šįmet tokia, tiesa. Pirmoji buvo "Tiltas per amžinybę", bet ateis laikas ir jai, pažadu.)
Tiesiog žiūri didelėm akim į gelsvus puslapius, žiūri, stebiesi, bene aikčioji, kaip, neabejoju, ir "Jūros vandenyno" neįprastieji veikėjai. Tokie nuolat nuoširdžiai nustebę. Vis norisi nusukti akis, kartais net per daug tų nuostabių žodžių, norisi nusukti akis, ir ryškiau įsivaizduot, pamąstyt, pasvajot. Tikrai, knyga nunešanti kažkur toli. Ir ne kažkur. Prie jūros.

"Žmogus susikuria istorijas, tokia yra tiesa, ir gali jomis tikėti ilgus metus, kad ir kokios beprotiškos jos būtų, arba neįtikimos, jis puoselėja jas visas, ir viskas. Ir jaučiasi laimingas.Laimingas. Galėtų niekada nesiliauti. Paskui vieną dieną kažkas staiga nutrūksta, didžiojo vaizduotės kūrinio širdyje cak, be jokios priežasties, staiga nutrūksta, ir lieki nesuprasdamas, kodėl toji pasakiška istorija jau ne tavyje, o prieš tave, tarsi būtų kito pamišimas, o tas kitas esi tu."

Patikėkit, tikrai neeilinės įžvalgos...

... apie amžinybę:
"Niekas negali šlapiomis kojomis, potvynio apsemtomis kelnėmis valandų valandas stovėti be paliovos pučiančiam šiaurės vėjyje ir nenumirti, anksčiau ar vėliau.
- Pirma jis turi baigti savo paveikslą,- tarė Dira.
- Jis jo niekada nebaigs, - atsakė madam Deveria.
- Tada jis niekad nemirs."

.... apie žmones:
" - Edeli, ar galima sukurti žmones, kurie neskaudintų?
Matyt, to paties kažkada klausė ir Dievas."

... apie praeitį:
"Tai, kas esu, jau įvyko: čia ir dabar, gyvena manyje tarsi žingsnis pėdos atspaude, tarsi garsas aide, tarsi mįslė savo įminime. Nemiršta, ne. Persisveria į kitą gyvenimo pusę. Lengvai lyg šokyje.Toks yra kelias į visko praradimą, kad viską atrastum."

... ir apie ateitį:
"Ateitis. Manoji yra čia ir dabar. Manoji bus ramybė sustingusio laiko, kuris surinks akimirkas ir sudės jas vieną ant kitos, tarsi jos būtų tik viena akimirka. Nuo čia iki mano mirties bus tik toji akimirka, ir viskas."

Ir viskas.

Pabaigai, dar viena citata.
"- Kartais svarstau, ko mes visi laukiame.
Tyla.
- Kad būtų per vėlu, madam."

Jaukios savaitės.


0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas