Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Australija, 2014

Prietema. Tolumoje čirškia paukščiai. Pramerkiu akį ir patraukiu į šoną sunkias užuolaidas. Jau senokai išaušę, ir, kas nuteikia dar smagiau, kiemas pilnas tiršto rūko. Išeinu laukan. Rūkas juda padrikais debesimis. Rodosi, kad pakilau kur arčiau dangaus. Arba kad dangus nusileido ant žemės. Benagrinėdama tokį trapų ryto peizažą pamanau, jog gražu būtų, jei australiškam rūke pasirodytų kengūra (ir vaizdas pataptų, žinoma, dar labiau australiškas). Pakeliu akis. Pasirodo kengūra. Kol praneriu pro kelias spygliuotos vielos tvoras (fermose nuo gyvūnų kiemai saugomi solidžiai) ji sustingsta ir po akimirkos pasileidžia bėgti. Akimirką dar spėju pasigrožėti ir nufotografuoti. Kartais užtenka akimirkos.

Per pusvalandį kaitri australiška saulė (sklinda gandai, kad Ozono sluoksnis virš Australijos labai jau varganas ir spinduliai krenta bene kiaurai) rūką išvaiko. Ir stoja dar viena įprasta rudens diena. Giedra ir šilta. Bet šiandien diena ne tokia ir įprasta, nes išsiruošiam į tolimesnius fermos kampus, kuriems pasiekti reikia automobilio. Ir šiek tiek laiko. Mėgstu rytinius pasivažinėjimus, nes iš aukštų žolių, išgąsdintos automobilio, kyla spalvotos papūgos, šalikelėse mėtosi medvilnės pūkai (netoliese esančiuose laukuose šiuo metu kaip tik nuimamas medvilnės derlius) ir dar žydi viena kita saulėgrąža. Greit pasiekiam reikiamą fermos kampą ir paaiškėja, jog mūsų tikslas šiandien - iš laukų į aptvarą nulydėti dvidešimt keturis kelių mėnesių amžiaus jaučius. 

Žinoma, procesą labiau stebiu nei tiesiogiai padedu įvykdyti, bet įsitraukti į fermos darbus yra visai smagu. Nuoširdžiai, tikrai smagu. Jodamas ant žirgo Matthew suveja pirmą bandą ant kelio, tuomet važiuojame jų link, skatindami judėti aptvaro pusėn. Vartai jau atidaryti ir kai jaučiai išsirikiuoja ant pievos, tenka lipti iš automobilio ir sparčiu žingsniu nuvyti juos į kitą lauko kampą, kur veriasi durys į medinį kuklų aptvarą. Ši atsakinga užduotis patikima man. Tuo tarpu Matthew entuziastingai perima fotoaparatą ir ima fotografuoti kaip žengiu per apdžiuvusią australišką žolę, išsidraikiusiais plaukais ir milžiniška skrybėle (be kurios čia nieks neįsivaizduoja gyvenimo, net žiemą), jaučiai paklusniai bėga prieš mane ir už minutės patenkinta užremiu vartus. Akimirka įamžinta. Esi gimusi būti kauboje, sako Matthew (iš tiesų sakė cowgirl, bet gražus tiesioginis vertimas lyg ir neegzistuoja). Kaip atlygį už didį darbą man pasiūlo pajoti ant arklio, kuris, nors suplukęs po kelių valandų darbo, sutinka mane panešioti po laukus, ir jaučiuosi visai saugiai (nors, pamąsčius, jog paskutinį kartą ant arklio sėdėjau pradinės mokyklos laikais, toks saugumas labai jau apgaulingas). Ilgai šios kumelės (vardu Treasure) nekankinu ir prisėdu po eukalipto medžiu papietauti.

Bet sėkmė mus lanko ne visą dieną (tiesa, kol dar lanko, pakelėj randu dolerį, kurie čia dailūs ir graviruoti kengūrų siluetais). Likusi dalis bandos nėra tokia paklusni ir nuvyta prie kelio išsilaksto į visas puses. Į miškus, peršokdami per tvoras į kaimynų žemes, kas kur. Kiek nusivylę važiuojam iki kaimynų fermos susirinkti keletą kupetų šieno ir milžiniškų gertuvių jaučiams. Kaimynų ferma verta paminėjimo, nes joje ganosi keli profesionalų parodose dalyvaujantys žirgai, kurie yra aprengti nuo galvos iki kanopų (visada juos matydama iš tolo mąsčiau, kodėl dalis žirgų yra aprengti. Taip ir nepaklausiau, bet spėju, kad (atsakymas, tinkamas daugumai su Australija susijusių klausimų) dėl intensyvios saulės). O nuo žirgų aptvaro veriasi slėnis su keliais kukliais krūmais, išmaudytais pavakario saulėj. Čia gera. Kiek atsipalaidavę judam namų link, kalbam apie pušų rūšis ir kur geriausia stebėti paukščius, kai netikėtai šalikelėj pamatom vieną savų jaučių. Jis tankiam žemų Kipro pušų miškely, kiek pasimetęs (ir jo nekaltinu), tad vėl paliekam automobilį ir bandom nuvyti juodą sutrikusį gyvūną kelio link. Situaciją apsunkina augalų tankumas, nes jaučio staiga nebematyti. Tad tiesiog sustingstam. Ir klausom. Ir išgirstam jo žingsnius kažkur prieky. Taip lėtai, beklausydami, jautį atvedam į kelią. Mano naujai atrastas gabumas medžioti jaučius neįregimuose miškuose pagiriamas, ir vėl šypsausi, nuvargusi, bet įgijusi autentiškos australiškos fermos patirties.

Kai po kurio laiko važiuojam lankyti kitų kaimynų, jau artėjant prie fermos pasitinka jų gyvūnai. Avys vaikštinėja pakele, mažos lamos klapsi akimis (sakė, kad čia iš tiesų net ne lamos, o jų porūšis, pavadintas alpaca, jei netyčia domitės lamų rūšimis). Įvažiavus į kiemą pasitinka keturi garsiai lojantys šunys ir kai išlipu iš automobilio fermeriai juokiasi, jog vengdama šunų atsistojau per arti didžiulio skruzdėlyno (kuris Australijoje gali padaryti gerokai daugiau žalos nei keturi agresyviai nusiteikę šunys). Su jais greit susidraugaujam (ir su fermeriais, ir su šunimis) ir kieme pastebiu milžinišką cockatoo papūgą, dideliam narve, pakabintam ant medžio šakos. Papūga man bando kažką papasakoti apie maisto gaminimą (aiškiai kartodama cooking), bet abipusiai nusprendžiam, kad mūsų turimų kalbos įgūdžių negana. Verandoje, kol aplink kojas trinasi mano keturi nauji kailiuoti draugai, Rick pasiūlo alaus ir akimirką tiesiog mąstau, kad negali būti australiškesnio dalyko, nei australiškoje fermoje gerti australišką alų su australų fermeriu (kuris ir atrodo kaip tipiškas fermeris, toks, kokį vaizduotų kokia komiksų knygelė - su barzda ir šiaudine skrybėle, auliniais batais bei traktorių kolekcija už namo). Australiškų patirčių kolekcija pildosi iš lėto, bet gan efektingai.

Tačiau bene svarbiausi man čia - pasivaikščiojimai. Nes tuomet iki galo pajaučiu, jog tikrai esu Australijoje. Laukai neaprėpiami, kalnai tolumoje. Raudona akmenuota žemė ir skurdi žolė. Artimiausi žmonės - už kelių kilometrų. Ir kai apsirūpinusi bent litru vandens, fotoaparatu ir skrybėle išeinu į laukus, pasijaučiu kuo tikriausia Australijos užkariautoja, žengianti per civilizacijos nepaliestas žemes ieškoti nuotykių. Nuotykiai netrunka aplankyti, kai iš už krūmų manęs link staigiai ima judėti didelis gyvūnas. Kadangi iš už krūmų, akimirką nežinau, koks susidūrimas laukia ir sustingstu. Pasirodo, kad tai viso labo didelė išsigandusi kengūra. Pakeliui dar sutinku šerną. Bendroje statistikoje, jei jau pradėjau vardinti, yra ir echidna (mačiau porą kartų, juokingomis mažomis kojytėmis besiiriančią per kelią), iguana, lapės, laukinės katės ir kiškiai. Tiesa, ilgą laiką svajojau pamatyti oposumus. Nes girdėjau, kad jų čia turėtų būti. Ir manęs vis klausė: Migle, ar jau matei oposumus?! Ir vis atsakydavau, kad juos galima pamatyti gal kartą per keletą metų. Bent taip teigia vietinių statistika. Tad vieną vakarą nustebau, kai mane skubiai pašaukė išeiti į lauką, perlįsti po spygliuota tvora (kaip jau turbūt supratot, dažnai tai greičiausias kelias pasiekti savo tikslą šiose fermose) ir žibintuvėliu pamojavo prieiti arčiau. Vedama šviesos spindulio aukšto medžio šakose netrunku išvysti ir oposumą. Gan simpatišką. Paršiuko snukiu, tik su kailiu ir didelėm tamsiom akim. Sako, kad oposumai yra Australijos voverės. Man tai skamba keistokai, nes į šiaurės pusrutulio voveres jie nė kiek nepanašūs. Kaip bebūtų, esu labai laiminga juos pagaliau išvydusi ir savotiškai įvykdžiusi savo Australijos faunos pažinimo misiją.

Noriu patikinti, kad gyvenant fermoje ne kasdien tenka nardyti pro spygliuotos vielos tvoras, išgyventi kengūrų atakas ar vejoti jaučius pievose. Dauguma dienų - gerokai ramesnės. Patys australai - ramūs. Kai vieną pavakarę namuose išvystu didelį minkštą vorą (tokį tarantulo kiek smulkesnį giminaitį) ir išplėtusi akis paklausiu, ar jis nenuodingas (nes prieš atvykdama čia prisiskaičiau apie mirtinus Australijos vorus, jei ką, jų rūšių yra daugiau nei reikia), jie gūžtėli pečiais ir sako, kad turbūt nuodingas, ir juo atsikrato be didelių ceremonijų. Namai vėl saugūs. Siena prabėgantis driežas juk jokios žalos nedaro. Tad  kalbėdama apie visą šią patirtį nenoriu akcentuoti žodžių sunku ar lengva, smagu ar liūdna, svarbiausia - kad ši erdvė įdomi, patirtys - autentiškos, aš - tobulėjanti. Ir drąsiai judanti Australijos užkariavimo link.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Australija, 2014

Taip, draugai, atrodo vandenynas. Bet iki jo dar ilga kelionė.

Vėl paryčiai, vėl prietemoj trenkiuosi į traukinių stotį. Švieslentės nesuteikia pakankamai informacijos ir kreipiuosi į šalimais snūduriuojantį darbuotoją, kuris atsako "nežinau" ir kai (gal kiek per greitai) padėkojusi pasisuku eiti, jis pradeda nuoširdžiai juoktis ir raminančiai užmetęs ranką ant mano peties išsamiai atsako bei nurodo, kur galiu eiti, norėdama gauti daugiau informacijos. Darkart padėkoju. Nežinau, ar labiau už informaciją, ar už galimybę nusišypsoti pirmąkart šįryt.

Jau vidudienį pasiekiu Kempsey. Tai mažas miestukas ir, kaip vėliau paaiškėja, vienas skurdžiausių Australijoje. Su vienu didžiausių nusikalstamumo procentų. Su vienu didžiausių aborigenų gyventojų procentų. Koreliacija liūdna ir taip susiduriu su skaudžia šalies realybe - aborigenai yra bene žemiausias visuomenės sluoksnis. Kalbant apie bene bet kurią gyvenimo sritį - sveikatą, gyvenimo trukmę, išsilavinimą, nusikaltimus, nedarbą. Ir taip toliau. Prieš išvykdama į Australiją skaičiau nekart - ką bedarytumėt, nekalbėkit su vietiniais apie aborigenus. Bet kai vietiniai ima kalbėti, atidžiai klausausi. Ir leidžiu sau užduoti keletą klausimų.

Tąvakar užsukam į tipišką tradicinį australišką pub'ą-klubą. Kiekvienas miestelis turi tokį. Tai erdvė susitikti vietiniams, pilna alaus bokalų, kolos skardinių, lėkščių su kepsniais, lošimo automatų, dienos loterijų (kurių prizai - dėžė daržovių, ar, už brangesnį loterijos bilietą, - jūros gėrybių) ir skrybėlėtų fermerių. Virginia, gyvenanti čia jau ne vienerius metus, atsargiai apsidairo ir sako besidžiaugianti, jog mato net keletą staliukų, prie kurių sėdi aborigenai. Kiek pritildžiusi balsą prataria, kad prieš porą dešimčių metų jų čia nebūtų aptarnavę. Kad tuo metu jie negalėjo balsuoti rinkimuose. Ir kad net dabar yra begalė gyvų stereotipų, rasizmo ir diskriminacijos. Net iš vyriausybės pusės? - paklausiu. Ypač iš vyriausybės pusės - su susirūpinimu veide atsako ji. Pavyzdžiui, kol įprastoms australų šeimoms parama vaikų auginimui išmokama pinigais, aborigenų šeimoms ji atiduodama maisto talonais. Nes jų pinigų leidimo įgūdžiais, akivaizdu, pasitikima nepakankamai. Vietinės mokyklos statistika irgi verčia sunerimti - 80 procentų jos mokinių patenka tarp ketvirčio prasčiausių šalies mokinių pagal raštingumą. Aborigenų kilmės vaikų šioje mokykloje - vienas didžiausių procentų šalyje.

Puse lūpų papasakotą išgirstu ir nekart skaitytą istoriją - istoriją apie Pavogtąją Kartą. Apie pirmosios dvidešimtojo amžiaus pusės tragediją, kai vyriausybė, nusprendusi, jog aborigenai tinkamai savo vaikų auginti negali, ėmė juos masiškai atskirinėti tėvų (vėliau - ir nuo brolių bei sesių). Tad užaugo kelios kartos našlaičių. Virginia darkart apsidairo ir sako, jog visi aplink sėdintys vidutinio amžiaus aborigenai turbūt užaugo nepažinodami savo tėvų. Nė nereikia aiškinti, kokia tai traumuojanti patirtis visai šaliai, aborigenų bendruomenei bei kiekvienam jos paliestam individui. Tad ir problemos, egzistuojančios pastaraisiais metais galimai siekia istoriją, prasidėjusią prieš šimtmetį. Bet padėtis gerėja, viltingai linksi Virginia. Nors pasekmės turbūt tęsis dar ilgai, susimąstau.

Virginia gyvena mažame sklypelyje šalia miesto ir laisvą laiką leidžia besimokydama kinų ir indonezijiečių kalbų, keliaudama (prieš savaitę grįžo iš Naujosios Kaledonijos), gerdama baltąjį vyną savo sode ir profesionaliai stebėdama paukščius (ji turi žiūronus, keletą storų enciklopedijų apie australiškus paukščius ir ilgą jų rūšių sąrašą, kurio trečdalis jau tvarkingai išbraukytas.) Tad nemažai laiko praleidžiam kalbėdamos apie gandrus ir gerves. Ir kuo kakadu skiriasi nuo cockatoo (jei ką, cockatoo yra didelė balta papūga geltona skiautere, kurią lietuviškai mes vadinam kakadu. O iš tiesų Kakadu yra nacionalinio parko Australijos šiaurėje pavadinimas. Painu, sutinku). Gera pasidairyti ir po tradicinį australišką namą. Su daug langų ir galimybių skersvėjui sudaryti. Su senais mediniais baldais, kurių pakampės aptrauktos voratinkliais, o sunkios rankenos slepia naminį mandarinų džemą. Su aukštomis lentynomis knygų (sako, perskaitytų bent du tris kartus) tarp kurių ir "Brave New World", "Unbearable Lightness of Being", "Sense and Sensibility" bei (maloniai nustembu tarp klasikos aptikusi) "Cloud Atlas". Sode auga mandarinų medis, naktimis užsuka didieji šikšnosparniai (skraidančios lapės) ir džiūgauju vakarą išvydusi palmes ir paukščių taką tame pačiame žvilgsnyje.

Palmės lydi ir kitą rytą. Lydi iki pat vandenyno. Ir kai išvystu jį iš viršaus - su bangomis, plaunančiomis baltą smėlį, žaliais kalnais tolumoje, saule, trinančia ribas tarp dangaus ir žemės - pajaučiu, kad keliauti čia buvo verta. Net jei ir vien dėl šio vaizdo. Nes jis užburiantis. Ir tuo pat metu visiškai realus. Lipu iki švyturio, skaisčiai balto mėlynais krašteliais (nesubtiliai primenančio Graikijos architektūros spalvas) ir stebiu vienišą laivą kažkur toliuose, ir mažą uolą (šalia kurios, sako, yra ir kiek koralų). Nusileidžiu iki vandens, iki milžiniškų akmenų, aplipusių gyvomis kriauklėmis (kurios, sako, gali ir sugelti negyvai, tad kriaukles stebiu iš pagarbaus atstumo, kaip ir daugumą kitų gyvių šiame žemyne). Vandenynas šiltas. Aplink taškosi vaikai. Ruduo pervirto į antrą pusę, bet man čia - kuo tikriausia vasara. Pakeliui, rinkdamasi iš negausios maisto pasiūlos, išbandau australiškus burgerius (ir kiek nustembu ten atradusi burokėlių, bet mane greit patikina, kad tai visiškai tradiciška ir įprasta), tad laiminga paragavusi kažko tradicinio vaikštau pakrante, vaikštau palei uolas. Stebiu laimingus žmones. Laimingi žmonės užsimena, kad saulė žmones keičia. Yra tiesos. Ir tuo pat metu labai norisi paprieštarauti. Bet sunku prieštarauti objektyviai, kai pastaruoju metu saulė aplink kasdien. 

Imam tolti nuo vandenyno. Važiuojam greitkeliu ir pasiekiam atogrąžų mišką (jau antrąjį man per pastarąsias porą savaičių), apvytą vijokliais ir senais aukštais medžiais. Pietaujam čia pat po jais, diskutuodami aplikosauginius argumentus vegetarizmui, didžiąsias Taivano šventes, Australijos upes, bangų tinkamumą banglentėms ir elektros generavimą mūsų hibridiniam automobiliui. Tuomet važiuojam kalnų keliuku, matom vandenyną lyjant, matom ilgaspyglę echidną bandančią nusigauti į kitą gatvės pusę, matom žalius kalnus ir juose užsiliekam nakvynei. Aš laiminga. Nes galiu vaikščioti po saulės nuspalvintas kalnų pievas, galiu eiti paupiu, kur, sako, nėra krokodilų (bet yra vienas kitas ančiasnapis). Nes naktis ir šitaip beprotiškai giẽdra. Žiba trys vertikaliai išsidėsčiusios žvaigždės (kurių vis dar neidentifikavau, bet jaučiu, kad tai ne atsitiktinumas, o kuo tikriausias žvaigždynas), šalia jų pienu plaukia paukščių takas, iš įpročio dairausi Grįžulo Ratų (kurių šioje pasaulio dalyje nematyti), užtat išvystu rausvai gelsvą masyvų tašką, visai nežvaigždiškai išrodantį. Kai nupasakoju, man sako - turbūt Marsas. Tad galimas daiktas, jog šiąnakt mačiau Marsą. Vien tikimybė iš kojų verčianti, pripažinkim. Grimztu į australiškus patalus su tuzinu pagalvių ir kalnų vaizdu pro langą. 

Prieš savaitę nusprendžiau neskubėti, gyventi šiandiena, per daug nesibaiminant dėl ateinančio laiko. Ir tai, rodos, veikia. Patalai šilti, cikados neįkyrios. Ir galvoje pagaliau sklando ramybė.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Australija, 2014

Pilotas praneša, jog Brisbane 27 laipsniai ir saulėta, pridėdamas - ar gali būti geriau, bičiuliai? Brisbanas pasitinka pavakario šiluma, rodos, jog tropinė drėgmė bei karščiai liko už nugaros. Lengviau atsikvepiu. Ir nusigaunu iki geležinkelio platformos. Saulėlydžio raudonis netrunka virsti tiršta tamsa - stebiu iš viršum miesto lekiančio traukinio.

Jau kitą rytą keliuosi ir dairausi po pustuštes miesto gatves. Kurios visai simpatiškos, aplipdytos parduotuvėmis ir pavieniais atogrąžų augalijos pavyzdžiais. Per daug stebėtis miesto tuštumu neverta - tai Velykų rytas, kuris čia švenčiamas gal ir ne taip uoliai, kaip namuose, bet užtat dorai apsirūpinant atributika (šokoladiniais kiaušiniais vaikams, cinamoninėmis bandelėms su kryželiu (tradicinėmis Velykinėmis, sako) visiems kitiems ir keturių dienų savaitgaliu). Tuo tarpu sunku link pagrindinės gatvės (draugiškas praeivis kilstėli galvą tardamas kaip einasi?), kur pasigaunu autobusą, vežantį į netoli miesto esantį koalų rezervatą. Jis ypatingas, nes yra seniausias ir didžiausias koalų rezervatas pasaulyje. Tąryt, įžengus pro vartus, aplink vaikštinėja didelė pliušinė koala ir dalina šokoladinius kiaušinius vaikams. Velykos visgi. Rodos, užaugau per greit. 

Netrukus pradedu pastebėti gyvūnus. Drąsius nesmulkius driežus, kurie laksto laisvai ir kantriai pozuoja nuotraukoms. Medžių viršūnėse siūbuojančias papūgas. Aptvertose teritorijose pamatau ir apsnūdusį Tasmanijos velnią, ramiai plaukiojantį ančiasnapį bei kabančias "skraidančias lapes" (lapės dydžio šikšnosparnius, kas, turiu pripažinti, yra visai įspūdinga). Priėjus rezervato centrą, žinoma, pasitinka koalos, lėtai kremtančios eukaliptų lapus. Tokio maisto teikiama energija yra tokia menka, jog didžiąją dalį dienos koalos praleidžia miegodamos. Ir net kai prabunda rodosi kiek apsvaigusios. Ne per daug smalsios, kiek svajingu žvilgsniu, besirūpinančios daugiausia maisto pritekliumi, lengvai dvelkiančios eukaliptu. (Nuotraukoje matoma koala taip sėdėjo gal ketvirtį valandos. Ir tuomet pasisuko užkąsti.) Mieli padarai. Atsižiūrėjusi iki soties ir išfotografavusi visais kampais leidžiuosi į pievą, kur šokuoja prijaukintos kengūros. Gali jas maitinti čia pat parduodamu maistu. Ar paglostyti galvą. Visai smagu tokioje pievoje pasiganyti (už keleto metrų vaikštinėja emu stručiai). Toliau dairausi, ant mano galvos leidžiasi papūgos, parko darbuotojas nešiojasi apsivyniojęs milžinišką gyvatę (sakė, nenuodinga. Palaikiau saugų atstumą), o pietaujant šalia prisėda tas pats fotogeniškas driežas (ar koks kitas jo giminės atstovas). Išeinant iš rezervato pamatau rodyklę su atstumais iki didžiųjų pasaulio miestų. 734 km iki Sidnėjaus. 8380 km iki Pekino. 16532 km iki Londono. Kokiam pasaulio krašte atsidūriau.

Bet, žinoma, pažįstamas pasaulis arčiau, nei nori įtikinti kilometrai. Ir hostelyje neišvengiu naujų pažinčių. Šįkart atsiduriu anglakalbių kambaryje - su brite, aire ir britu. Kiekvienas toks savitas. Kiekvienas turi istoriją. Daugiausia laiko praleidau kalbėdama su brite. Ypač įsijautusios buvom į Kalėdų temą. Ji Australijoje praleidusi buvo jau pusantrų metų ir velniškai ilgėjosi Kalėdų namuose. Kalėdų jaukumo. Klasikinių filmų per televiziją (australų televizija per Kalėdas nerodo nieko ypatingo, pyktelėjo ji, ir pridūrė, jog turbūt dėl to, kad Kalėdos čia švenčiamos vidurvasarį (gruodį prasideda vasara, jei netyčia susipainiojote pietinio pusrutulio sezonuose) ir dėl to šventė vyksta ne tarp keturių sienų, o paplūdimyje, su griliumi ir bangų mūšos garso takeliu.) Nepanašu, kad kam rūpi kalėdiniai filmai, atsidūsta britė. Kurį laiką dalinamės bendru namų ilgesiu - šalčio, jaukumo, švenčių. Nostalgiją greit išsklaido airė, įpuolusi pro duris, čiauškėdama juokingo airiško akcento greitakalbe.

Netrunka ateiti nauja diena. Vėl keliuosi, kertu gatves, einu per ilgą Viktorijos tiltą ir stebiu dangoraižius šalia. Einu South Bank - pietinės upės pusės pakrante, kurioje koncentruota nemaža dalis miesto pramogų - ir stebiu siūbuojančius ryškiai raudonus kiniškus žibintus, milžinišką apžvalgos ratą (gerokai primenantį London Eye) bei daugybę paminklų, išraižytų žodžiais, skelbiančiais draugystę su Azijos tautomis. Prieinu ir medinę Nepalo taikos šventyklą. Mažoje aptrintoje metalinėje lentelėje ji apibūdinta kaip taikos, meilės, vaisingumo ir harmonijos kūrinys. Šalia varpas, monetų pilnas fontanas ir takas į urbanizuotas džiungles. Pasidžiaugusi dar keliomis papūgomis leidžiuosi iki prieplaukos ir įšokusi į laivą stebiu miestą jau iš vandens. Čia pratęsiami mano apmąstymai tikėjimo simbolikos klausimu - priešais atsisėda moteris, ant kurios kaklo ištatuiruotas užrašas crois en toi (aš tikiu tavimi. Gal net sudievintai - aš tikiu į tave). Gera tai žinoti, pamanau.

Pakrantės smėlynai kontrastuoja su intensyviai mėlynu dangum. Dangoraižiai, palmės, vilos. Kai pasisotinu jais, grįžtu ant žemės ir suku meno galerijų link. Kurios čia dvi stambios - Queensland Art Gallery bei Gallery of Modern Art. Abi erdvios, šviesios. Vos įžengusi pajaučiu pliūpsnį energijos. Ir kaži kokios laisvės. Čia gausu australų tapybos, skulptūros darbų, instaliacijų, aborigenų meno. Bei kiek modernesnių žvilgsnių į dabartį. Šalimais - muziejus, supažindinantis su Australijos gamta ir istorija. Pasakojantis aborigenų istoriją. Pasakojantis, kad nuo smėlio temperatūros priklauso išsirisiančio vėžliuko lytis. Cituojantis Australijos karių laiškus artimiausiems. Net jei neužtenka laiko išsamiai analizei, verta bent kiek apsižvalgyti vietiniuose muziejuose ir galerijose ir stebėti, kur vietinių dedami akcentai. Istorijoje, kultūroje, mene. Kuo jie didžiuojasi, kuo stebisi. Ką saugo.

Paskutinį vakarą leidžiu susirangiusi ant suolelio botanikos soduose, stebėdama tvenkinį, palmes ir dangoraižius horizonte. Čia visko užtenka. Brisbanas temsta palaimingu nuovargiu ir viltimi į šviesų rytojų. Nes, rodos, jau užuodžiu vandenyną.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Australija, 2014

Bendrojoje kultūroje yra įsivyravusi sąvoka “natūralios spalvos”. Sako, gamtos spalvos. Į galvą ateina samanų žalia, medienos ruda, dar kokia dangaus mėlyna. Bet benardant Didžiajame Barjeriniame Rife šis suvokimas kelia juoką (tik juoktis negaliu, kol plūduriuoju vandeny, tad juokiuosi mintyse). Nes iriuosi pro melsvai švytinčių žuvų būrį, pro mane netikėtai praplaukia neoninių geltonos ir rožinės spalvų žuvys, lyg plastiškos masyvios vaivorykštės, nuspalvintos biure rastais markeriais. Dar kartą įsitikinu, kad realybė nestatiška, kintanti, asmeninė. Nuo to, kaip gyveni, priklauso ir, pavyzdžiui, natūralių spalvų suvokimas. Tad jei nuvyksti į Australiją panardyti, žiūrėk, gali pasirodyti, kad ir sąvokos šiek tiek pakito, bet tik asmeninės – juk tos žuvys gyvena jau amžių amžius. Realybė ta pati, tik talpina ji gerokai daugiau, nei kartais rodosi. Ir gera tai suvokti. Kiek dar neįprastų, mintyse į dėžutes netalpančių dalykų galima atrasti.

Tuo tarpu rifas šypsosi. Ne, rifas juokiasi. Taip rodosi, kai pro šalį plaukia burnas pravėrusios raudonos žuvys (su baltais taškeliais) ir baltomis lūpomis. Ir nuoširdžiai tikiu, kad jei nebūčiau vandens pilnomis ausimis, išgirsčiau klegantį, kvatojantį vandenyną.

Labai aiškiai justi, kaip gyva visa aplink. Milžiniškus moliuskus primenantys koralai išsižioja ir užveria lūpas. Atsimerkia ir užsimerkia. Įkvepia ir iškvepia. Jei priartėji per arti – susitraukia. Ir kiek atsipalaiduoja kai grįžteli nutolęs. Šalia banguoja pailgų rusvai raudonų koralų jūra. Lyg kokie javai lietuviškam lauke viduvasario vėjy. Kartas nuo karto patenku į žuvų būrio vidurį. Mėgaujuosi sau suteikta garbe ir galimybe bent akimirkai apsimesti vandenyno dalimi.

Ir kai pamanau, kad nieko jau nebeišvysiu - mat koralų dariniai liko už nugaros ir jau kurį laiką plaukiu virš smėlėto dugno - vidury jo aptinku jūros žvaigždę. Vienintelę. Aplink – daugybę metrų į visas puses – tuščia. Ta žvaigždė sužadina mano simboliais ir atsitiktinumais tikinčią dalį ir aplanko jausmas, kad viskas bus gerai. Ne tik šiandien. Apskritai.

Prasmės ieškojimą atsitiktinumuose dar labiau suaktyvina laive išgirsta muzika. Visą popietę skambėjo, rodos, bene visos egzistuojančios dainos su žodžiu “believe”. Tad stebiu vandenis klausydama “Don't Stop Believing”, “What A Feeling Is Believing” ir taip toliau. Noriu įsivaizduoti, kad tokiu būdu laivo įgula man nori kažką pasakyti. Kad ir, pavyzdžiui, tikėk, kad rytoj nevėluos lėktuvas, kad užteks riešutų sviesto pusryčiams, kad dar grįši į Rifą. Man tokia mintis patinka ir patenkinta žiūriu į saulę, vis sparčiau artėjančią prie horizonto.

Kūnas sūrus, oda šilta nuo saulės. Ramiai banguoja vandenynas. Atsistoju, užverčiu galvą, išvystu vėjyje plazdančias bures. Pasukus galvą link horizonto – kalnai apaugę atogrąžų miškais. Reiškia, artėjam prie uosto. Vėjas draiko plaukus, rūbus, vėjas valo mintis. Bet vos per daug užsigalvoju, banga perkopia bortą, tėškia per kojas ir primena, kur esu, grąžindama į (mano) realybę.

Išlipant iš laivo įgula neleidžia (labai tiesiogiai – tiesiog nepraleidžia) išeiti, kol nepaspaudi rankos visiems jos nariams. Momentinės dienos nuotrupos, susijusios su kiekvienu, atsispindi veiduose ir taip gera matyti juos besišypsančius, gal net nuoširdžiai – besijuokiančius – linkinčius sėkmės – kratančius galvą dėl mano bandymo pabėgti neatsisveikinus. Tai, visiškai nenorom ir tuo pat metu neišvengiamai, įžiebia šypseną ir mano veide. Nes pastaruoju metu visai norėjau pabėgti. Ir štai atsirado kažkas, kas pabėgti neleidžia, ko darbas yra neleisti man pabėgti. Tokia komercinė smulkmena, bet tokia svarbi, kai namai už kelių mėnesių atstumo. Tad tąnakt pabėgti norisi jau kiek mažiau. Vis dėlto, šalis graži. Ir yra ką pamatyti. Bei suvokti bematant.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Australija, 2014

Australijoje žodis „jauku“ neegzistuoja – kalbėjom su viena brite šalies šiaurėje. Mat šiaurėje bene visad karšta: akiniai nuo saulės ir buteliukas vandens yra būtina atributika, reklamos siūlo ragauti sušaldytą į ledą kolą (net trijų spalvų!), o Kalėdos švenčiamos paplūdimyje, tingiai gurkšnojant kokteilius. Be šalčių sunku patirti ir jaukumą, filosofavom su brite, svajodamos apie baltas Kalėdas numylėtoje Europoje.

Tačiau mano laikinuose namuose šalies pietuose (taigi, šaltesnėje vietovėje, nei Australijos šiaurė), nutolusiuose nuo vandenyno (tad ir klimato atšiauresnio) žiema prasidėjo jau pirmosiomis gegužės dienomis (vietiniai sako – gan tradiciškai). Nuo malonių dvidešimt laipsnių dienomis temperatūra krito iki dešimt su gūsingais vėjais ir nesibaigiančiu lietum. Bet tai, raminančiai kartoja vietiniai, laikina. Juolab, manęs, lietuvės, dešimt laipsnių nebaugina ir jų pora megztinių (kiekvienam) prie pietų stalo kelia šypseną. Tačiau naktį vaidmenimis apsikeičiam.

Rašau šį tekstą apygiedrę australišką naktį, kambaryje, kuriame nėra ir niekad nebuvo jokio šildymo. Už lango – keletas laipsnių. Noriu tikėti, kad kambaryje jų kiek daugiau. Placebas, juk žinau, veikia. Tad rašau kaklą apsivyniojusi skara, su pora kojinių (pora kiekvienai pėdai, žinoma), pižama ir dar pora ilgarankovių rūbų ant viršaus. Turiu – ką tik suskaičiavau – ketvertą antklodžių. Skirtingų storių. Turbūt džiaugsmas skaičiuojant sluoksnius rūbų ir apklotų greit dings, bet kol pajėgiu, tol mėgaujuosi šių vakarų-naktų-rytų romantika. Juk patirti laukinės Australijos naktis gali ne kiekvienas, kartoju sau. Ir tai kuo tikriausia tiesa.

Tad pradedu kurti ritualus. Puodelis arbatos prieš miegą. Karštas dušas. Šilti rūbai. Atvirkštine tvarka viską kartoju iš ryto. Vietiniams, tuo tarpu, mano istorijos apie centrinį šildymą prilygsta stebuklinėms pasakoms ir Matthew nepaliauja klausti, ar centrinis šildymas yra ir mano namuose (biuruose? gamyklose? prabangos stokojančiuose viešbučiuose?). Ir aš nepaliauju linguoti galva ir pasakoti toliau apie namus, kur viduržiemį gali lakstyti basomis, trumpomis rankovėmis. Ir kur šildymas nėra privilegija. Jie klauso atidžiai ir jų akyse bene galiu matyti vaizdus tos šiltos stebuklų žemės.

Kai padvelkia nostalgija, tuomet viskas, žinoma, ima priminti namus. Išėjus laukan vėjas ir lietus kvepia lietuvišku pajūriu. Arbatos primena rudens vakarus. Bet neilgam, nes ilgainiui mano arbata įgauna etninį prieskonį ir perima gausybės Australijoje gyvenančių azijiečių įtaką. Li Ling išverda arbatos iš imbiero ir rudojo cukraus. Velniškai saldžios ir intensyvios, bet tokį vėsų rytą šilto gėrimo atsisakyti visai nesinori. Tad dėkinga šildausi rankas puodeliu ir lėtai siurbčioju aštrų sirupą primenantį skystį.

Ir, kaip netikėta bebūtų, parkeliauja jaukumo jausmas. Nes jau sušalau pakankamai, kad sušilčiau. Šalsiu dar septynetą savaičių. Bet kol bus progų sušilti, tol ir kiaurai vėjo pučiamos sienos nebaisios. Tad kai stebiu saulėlydį susipusi į pledą (ir pro šalį prašuoliuoja pora kengūrų, akimirkai sustingstančių dėl mano buvimo šalimais), primenu sau, kur esu, ir nebegaliu nesišypsoti, bent mintyse, ir drąsiai sau tariu, kad išgyvensiu australišką žiemą. Jaukiai.