Content

Ko išmokau kovą: Kaip išgyventi karantiną (beveik) neprarandant vidinės ramybės

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2020.

Pasaulis keičiasi greitai. Dar kovo pradžioje žaidėm kiek kitokį žaidimą.

Rytais eidavau į erdvų pastatą hipsteriško rajono skersgatvyje ir sveikindavau bendradarbius su nauja diena, kol ruošdavau sau puodelį arbatos su avižų pienu.

Pietums nebijodavau užsukti į gatvės maisto turgų, vaikščioti minioje ir apsikabinti.

Vakarais eidavau į erdvias sales klausytis teoretinio fiziko kalbančio apie gravitacijos rūšis ir entropiją - kaip mes vartojame tvarką ir generuojame netvarką, tuomet klausiau pirmosios amerikietės astronautės pasakojimo, kaip iš vandenynų tyrėjos ji tapo kosmoso tyrinėtoja.

Tuomet visa tai baigėsi.

Bet nesibaigė tragiškai. Žinoma, panika vis dar užeina sinusoidės bangomis, bet jomis ir nueina. Gyvenam laikais, kurie įeis į istoriją. Vėlgi, visi laikai įeina į istoriją, bet šitie, man rodos, guls knygose ar bent mūsų atmintyje, ir kai mums bus aštuoniasdešimt devyneri, kokį Kūčių vakarą pasakosim savo vaikams, anūkams, proanūkiams, katėms ar youtube kanalo sekėjams, apie du tūkstančiai dvidešimtuosius, ir ką reiškė gyventi, kai negalėjai keliauti, pamatyti šeimos narių ir apkabinti draugų. Ir kai jie paklaus, kaip visa tai atrodė ir ko tuomet išmokom, ką jiems papasakosim?

Rytais, kol miestas dar bunda, einu kanalo link ir bėgu palei ančių, žąsų ir dviratininkų virtines. Kartais einu pasivaikščioti į parkus, kurie dar atidaryti ir žydi žydi žydi, arba prie upės, nuo kurios matosi auštantis miestas. Ant tiltų, kurie būdavo prikimšti turistų, gatvės artistų ir vietinių visuomet skubančių žmonių (kam neskubėti, kai gali skubėti), dabar tingiai ganosi tik saulės spinduliai. Tai vienintelis mano išėjimas laukan. Kai miestas pabunda ir rąžydamasis stojasi ant kojų, jis tampa kiek mažiau saugus pasivaikščiojimams. O ir nauji įstatai palikti namus leidžia tik sykį per dieną. Sportuoti ar gauti maisto. Kaip prieš tūkstančius metų. Bet žinojimas, kad turiu iš esmės tik vieną galimybę, skatina ja pasinaudoti. Einu, klausau audio knygų, bėgu, klausau podcastų, matau, kaip į pasaulį grįžta pavasaris, o į gatves - tyla.

Pietums rašau laiškus, piešiu atvirukus, rašau ilgus adresus ant vokų ir atidžiai atrenku pašto ženklus, kurie lydės laiškus ilgose kelionėse. Pakuoju siuntinius. Paštininkai dabar mano geriausi draugai, jų laukiu kaip Kalėdų, jie ateina, rodos, iš kito pasaulio, neša ryšulius ir dėžes, jie šypsosi, akivaizdu, tas pasaulis, iš kurio ateina, yra tikra pasakų žemė. Arba šypsantis mažiau liūdna (yra ne viena akademinė publikacija rodanti tai, gal paštininkai ir maisto išvežiotojai tas publikacijas skaitė ir bando jas realizuoti), o gal jiems šiaip ramu ir gera dalinti ramybę ir gerumą žmonėms, bėgantiems atidaryti jiems durų lyg jie būtų tolimų tautų karaliai, parnešantys dėžes pilnas tualetinio popieriaus, pieno ir riešutų sviesto.

Vakarais pradėjau daryti jogą, pastaruoju metu vis pabandydavau, bet neturėjau pastovios rutinos, o dabar po truputį įeinu į ritmą ir pradedu pasitikėti ir tikėti savimi, žinodama, kad to ritmo nepamesiu. Kai pajauti, kad kažkas veikia, labai nesinori to paleisti. Ir kai yra vis mažiau dirgiklių, pradedi gerai jausti, kas veikia. Yra aibė operų, simfonijų ir baletų transliacijų. Susižymiu juos kalendoriuje kaip bet kokius kitus teatro pasirodymus ar koncertus. Meditacijos grupės persikėlė į virtualias erdves ir žmonės iš viso pasaulio medituoja kartu tyloje per šiaip jau darbiniams susirinkimams naudojamas konferencijų platformas.

Ne kiekviena diena palydima saule, paštininkų vizitais ir pasaulinio garso menu. Ne kiekviena diena suteikia ramybės. Dievaži, ne kiekviena diena išvis išlaiko ramybės likučius. Bet kuo toliau, tuo aiškiau darosi, kad mūsų pasaulis yra mūsų mintyse, ir mes labai tiesiogiai jį paveikiam. Galim sąmoningai rinktis informacinį foną. Ramiau. Galim leisti kūnui judėti ir užlieti smegenis endorfinais. Ramiau. Galim valgyti daržoves ir spalvotus vaisius, kepti moliūgų duoną, atlaisvinti laiko giliam ilgam miegui. Ramiau.

Taip, sveika rutina turbūt yra svarbiausia, nes ji išlaikys fizinę ir psichologinę sveikatą. Bet svarbus ir požiūris. Prieš kelias savaites klausiausi labai daug dainų iš Disnėjaus filmų (neteiskit) ir supratau, kad jos bene tobulai pritaikytos šiems laikams. Jos kalba apie nežinomybę, apie kliūčių perėjimą, apie savęs pažinimą per sunkumus. Tuomet supranti, kad nuotykiai yra sunkumai, o sunkumai gali tapti nuotykiais. Nuotykiai dažniausiai yra gan pavojingi ir sudėtingi, nuotykiuose pasakų herojai visiškai išsenka, kovoja su pabaisomis ir demonais (vidiniais - taip pat), aibę kartų atsiduria ant mirties slenksčio... Bet visos šios aplinkybės leidžia jiems užmegzti stiprius saitus su bendrakeleiviais, pažinti juos ir save, ir kažką išmintingo išmokti. Mano muzikos mokytojas visad sakydavo, kad kuo blogiau, tuo geriau, nes tik per nemigos naktis sukalama tavo asmenybė ir tavo vertybės. Tai nėra smagu ar paprasta, ne, bet tai neabejotinai vertinga.

Ar čia perspaustas optimizmas? Nemanau. Mūsų visų situacijos labai skirtingos, gyvenam dideliuose namuose ar mažuose daugiabučių kambariuose, besidalindami butus su dar būriu žmonių, turim šalia šeimas ir mylimuosius ar esam vieni, turim sodus ar ištisus laukus šalia, ar, grįžtant prie daugiabučių pavyzdžio, turim cementinę palangę ir petražolę ant jos reprezentuojančią gamtą, ir tuo viskas baigiasi. Sveikatos būklės irgi skirtingos. Darbų padėtis skirtinga. Bet nepaisant aplinkybių, mintys yra subjektyvios, gali eiti iš proto situacijoje, kuri iš šono atrodo itin patogi, bene ideali, gali būti visai ramus aplinkybėse, kur tavo fizinė ir socialinė laisvė gerokai apribota. Mes panašesni, nei manom, mūsų baimės panašesnės, nei manom, dėl to ir keliai ramybės link gali būti visai panašūs. Tai nereiškia, kad pagalvojus apie nuotykius pasakose staiga kils pliūpsnis motyvacijos užkariauti virusą kaip kokį drakoną, ar kad imsi medituoti po porą valandų rytą vakarą, bet skirtingos perspektyvos sukuria kiek erdvės mintyse. Tu gali rinktis, kaip matai situaciją, ir laisvė rinktis leidžia jaustis kiek mažiau įkalintam ir apribotam. Visada gali rinktis. Apie tai kalbėjo V.F. pasakodamas, kad net koncentracijos stovykloje, kur šiaip jau pasirinkimų skaičius gan ribotas, jis galėjo rinktis savo reakciją į situaciją. Ir jei žmonės atranda pasirinkimų laisvę koncentracijos stovyklose, dievaži, mes irgi tai galim, nesvarbu, kiek jaukūs namai, kiek pilni šaldytuvai ir kiek toli yra artimi žmonės. Visada gali rinktis.

Ir kai tavo vaikai, anūkai ar proanūkiai paklaus, ką pasirinkai gūdžiais du tūkstančiai dvidešimtaisiais, kokia bus tavo istorija?


Norėtum straipsnius ir daugiau istorijų apie juos rasti savo pašto dėžutėje?

Naujienlaiškius skaitau retai, dėl to noriu jums siųsti tik tai, kas verta tavo (ir mano) laiko - naujausius tekstus, istorijas apie juos, įkvėpimą išmintingų knygų ir kitų žmonių minčių pavidalu. Kartą per mėnesį.

Jei nori išbandyti, rašykit adresu migle@sviesu.lt



0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Atradimams

Užsisakyk Šviesu.lt naujienlaiškį

Vardas

El. paštas *

Pranešimas *

Archyvas