Search

Content

Laikas yra valiuta, kurios neišnaudoji

Nuotrauka (piešinys) iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2018.
Duona kainuoja eurą, pokalbis kainuoja dvi valandas.

Tu nešiojiesi gerokai daugiau valiutos nei telpa tavo piniginėje. 

Kaskart įėjęs į parduotuvę apsisprendi, ką pirksi, susirenki prekes ir prie kasos susimoki.
Kaskart prabudęs apsisprendi, ką veiksi, imiesi veiklų, kurios sunaudoja tos dienos laiką ir gyveni su tų sprendimų pasekmėmis.

Kas nutiktų, jei laiką naudotum taip, kaip naudoji pinigus? Suvokdamas jo ribotumą, apmąstydamas sprendimus, suvokdamas jo vertę?

Galima sutarti, kad paroje yra dvidešimt keturios valandos, galima sutarti, kad aštuoni dar neišrasti laiko vienetai, esmė tame, kad laiko kiekis fiksuotas, visiems tiek pat, bet už jį perkam labai skirtingus dalykus.

Už aštuonias valandas per dieną ofise gali nusipirkti pinigų susimokėti nuomai. Už dar porą valandų serialų žiūrėjimo gali nusipirkt kiek komforto nuraminti mintims. Už dar valandą gali nusipirkti prasibėgimą parke, kuris mintis nuramins dar geriau nei serialas, nors kainuos valanda pigiau! 

Gali rinktis kažką, kas virpina širdį ir neleidžia miegoti naktim arba rinktis kažką, kas visus virpesius ramina ir leidžia gyventi patogiai. Čia pradedam matyt valiutų skirtumus - tai, kaip išleisi vieną banknotą ryte, turbūt nepakeis banknoto, likusio tavo piniginėje vakarui, jis atrodys daugmaž taip pat ir už jį galėsi nusipirkti lygiai tiek pat pieno kokteilių. Tuo tarpu laiko leidimas pakeičia vėliau tekantį laiką. Jei valandą išleisi intensyviam plaukimui, endorfinai leis daug smagiau ir greičiau darbuotis kitą valandą ir į tą nusipirktą veiklą sutilps daugiau patirčių. O gal pasirinksi nusipirkti kelių valandų parymojimą keikiant save ir pasaulį, mąstant, kaip tu nieko nesugebi, o kaip visiems kitiems sekasi. Turbūt tokį pirkinį lydėsiančios valandos bus ne tiek smagios, o gal net ir nebenorėsi pirkti nieko kito, savigaila dažnai turi viliojančias akcijas - pirk tris valandas ir gausi tris dienas dovanų.

Tai, kaip leidi savo laiką, keičia tavo gyvenimą. Nes tavo gyvenimas ir tėra išleistas laikas. Ir dėmesys, kurį į tą laiką sudėlioji, ir jausmai, kurie iš visa to kyla. Yra priežastis ir iš jos teka pasekmė, nepaisant to, ar pritariat determinizmui kaip filosofijos sąvokai.

Dėl to pagalvok, kiek laiko turi. Ne per ilgai, nes atsakymas aiškus. Nori daugiau? Laiku gali užsidirbti daugiau laiko! Toks investicijų modelis. Bėgiok ir valgyk brokolius, įgausi keliais metais daugiau. Apkabink žmones, reikšk savo jausmus ir suburk savo bendruomenę - įgausi dar kiek daugiau laiko (tikrai, paskaitykit ilgaamžių žmonių tyrimus, bendražmogiški ryšiai gydo). Nusiperki tokių veiklų, įgauni daugiau laiko valiutos ir galimybių priimti dar daugiau (ne itin) išmintingų sprendimų. Ir čia tik objektyvioji reikalo pusė, yra šitiek būtų pakeisti laiko tėkmės suvokimą - turėti tiek pat laiko, bet jaustis lyg jis tekėtų gerokai lėčiau (ar greičiau!) Bet reliatyvumo teoriją paliksiu kitam kartui.

Kartais priežasties ir pasekmės ryšys, rodos, kiek sutrinka ir  nutikimus nulemia atsitiktinumai. Brokoliai ne būtinai pridės papildomų laiko valiutos vienetų, galbūt tave nutrenks automobilis visai netrukus (arba koks šaldytuvas išmestas pro daugiabučio langą, ką gali žinoti). Dėl to svarbu tausoti ne vien ateities laiką, bet ir tą, kuris teka dabar. Šiaip jau daug išmintingų žmonių teigia, kad to laiko ateityje išvis nėra, tai tėra graži iliuzija, tokia kaip pradinukų tikėjimas jog vieną dieną jie gaus laišką iš Hogvartso. Gali laukti ir tikėtis, bet turbūt bergždžiai. Juolab, teigia išmintingi žmonės, jei neišmoksi laiko nuovokiai leisti dabar, jis tau ateityje nebus reikalingas. Jei visą laiką dabartyje išnaudoji pirkdamas vakarus, skirtus ateities planavimui, bet tų planų nepaverti veiksmais, ir darai tai jau pastaruosius dešimt metų, tuomet turbūt ir artimiausi dešimt metų bus skirti planams, liekantiems užrašų knygutėje. Svarbiausia - pasirūpinti, kad kiekviena tavo valanda nupirktų kažką, ką vertini.

Juk neini gatve pavėjui mėtydamas monetas ir banko korteles kaip žiedlapius naujavedžiams. O laikas dažnai būna gėdingai švaistomas. Sakyčiau, neįvertinta valiuta. Ilgai renkiesi ar pirkti pieną A ar pieną B, šaldytuvą M  ar šaldytuvą N, bet leidi televizos kanalams tekėti savo venomis per daug nesirinkdamas, kokią informaciją tau jie atneša ir ką už tai turi atiduoti. Bet man rodos tai svarbu ir neutraliais atvejais. Žmonės dažnai sako einam, juk tai nemokamas renginys, nepagalvodami, kad jis kainuos jų laiką. Aišku, akivaizdus klausimas yra kaip tokiu atveju laiką išleistum alternatyviai. Ir aš neturiu atsakymo, nes aš nesu tu, bet aš mintyse turiu sąrašą dalykų, kuriuos daryčiau verčiau, nei būčiau renginyje, kuriame visiškai nenoriu būti, kalbėdama orą ir pritardama nusiskundimams transportu. Juk nepirktum kopūsto, jei nori sūrelio. Kainuoja jie turbūt ne taip ir skirtingai, bet tai sąmoningas sprendimas turimą valiutą leisti kaip, kaip rodosi prasmingiausia. Galbūt nuspręsi neimti nei kopūsto, nei sūrelio ir atiduoti monetas šalia parduotuvės sėdinčiam benamiui. Svarbiausia, sąmoningai.

Nors ir gali bandyti užsidirbti daugiau laiko palaikydamas kūno sveikatą ir minčių džiaugsmą, tas mechanizmas nėra nei aiškus, nei paprastas. Tad tenka priimti ir kiek tamsesnę šio reikalo pusę - laikas ribotas ir jo nesutaupysi. Gali kaip pašėlęs dirbti ir krautis turtus, bet laikas tekės sutekės ir vieną dieną tiesiog sustos. Gali kam nors sumokėti pinigine valiuta, kad nupjautų tavo žolę ir sutaupytų tau valandą, bet negali dviejų valandų likusių nuo antradienio sutaupyti šeštadieniui už dvylikos metų. Tokios taupomosios sąskaitos neegzistuoja, o ir tas šeštadienis neaišku ar ateis.

Dėl to laiko valiutą verta naudoti išmintingai. Čia grįšiu prie teiginių, kuriuos gal priskirsi banalybėms, bet man tai nerūpi, nes tai svarbu. Verta save vis sustabdyti bet kurią dienos akimirką ir klausti, ką darau, ir kodėl darau, ir ar galėčiau daryti ką dar vertingesnio, ar norėčiau daryti ką visiškai kito, kaip noriu išleisti artimiausią valandą. 

Dienos ilgos, metai trumpi, ir jei atvirai, turbūt mums liko nebe tiek daug metų. Dramatizuoju? Ne. Tiesiog nesinori apie tai galvoti, tad smegenys bando sumąstyti kokį pasiteisinimą. Banalu ir dramatiška yra puikūs pasiteisinimai. Laiko liko nedaug, nes jo niekad per daug ir nebuvo, bet jei jį naudosi taip, kaip tau rodosi prasminga ir vertinga, jei dažniau jį investuosi į kūno virpėjimą iš džiaugsmo ir entuziazmo kurti, jei pasistengsi savo mintis ir idėjas konvertuoti į laiko pirkinius - perdien pirkti valandą gyvenimo patyrimui kartu su draugais, porą valandų programavimo kursams ir sumokėti brangias tris valandas bėgimui ir pamąstymui, kur ir kodėl išvis bėgi - jei laiką leisi išmintingai, jo visiškai užteks. Kai mėgaujiesi mažutėle mėlyne, jos visiškai užtenka, nes mėgaujiesi iš lėto, sutelkdamas dėmesį, vertindamas ją, lyg pasauly egzistuotų tik ji.

Ne kiekis, o kokybė. Gali pirkti mažiau, bet rinktis kokybiškesnius produktus. Kokybiškesnius pašnekesius, kokybiškesnes mintis (jei iškeiksi vairuotoją, tavo diena tikrai netaps smagesnė, o jei palinkėsi jam geros dienos, gal ir tavo šypsena veidą paliks ne taip greitai), kokybiškesnį poilsį, kokybiškesnį laiką kartu.

Pažvelk į laikrodį. Paskaičiuok, kiek laiko valiutos dar turi šiandienai. Ką už ją pirksi dabar?


2 komentarai (-ų):

  1. Ačiū, kad primenate. Perskaičius, gavau impulsą pasistengti

    AtsakytiPanaikinti
  2. Smagu girdėti, Vita. Turbūt tokį impulsą norėjau suteikti ir sau.

    AtsakytiPanaikinti

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas