Search

Content

Kaip pildyti savo svajones arba Kai užaugsiu, būsiu Savimi

Nuotrauka (piešinys) iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2017.

Kiekvienas veiksmas turi priežastį ir šiokias tokias pasekmes. Kiekvienas veiksmas, kiek pamąsčius, kažkur veda. Dėl to nepaisant to, ar turit kokių tikslų ar ne, kiekviena diena artina prie to, prie ko veda jūsų veiksmai. Ir būtent dėl to visai svarbu suvokti, ką darai ir kur judėti nori.

Turbūt nesvajoji, kaip sukrausi turtus marketingo skyriams žaidžiantiems socialiniuose tiksluose, tačiau dažnai per daug nemąstydamas naršai po juos, savo laiką ir dėmesį investuodamas į jų pelną, vargiai beatsimindamas, ką vertingo ar smagaus nuveikei per pastarąją valandą.
Galbūt svajoji apie kopimą į Monblaną, bet ryte neprisiverti atsikelti ir skirti laiko treniruotėms.

Yra dalykų, kurių nauda akivaizdi, bet juos įgyvendinti vis tiek sudėtinga. Ir čia aktuali tampa disciplina.

Prieš keletą savaičių išgirdau labai gražų meilės sau apibrėžimą. Jis turėjo daug komponentų, kuriuos jungė idėja, jog meilė sau yra veiksmai, kurių imiesi, nes žinai, jog jie padės tau gyventi kokybiškiau. Bėgi, nes žinai, kad jausies geriau, valgai migdolus, nes žinai, kad jausies geriau, pasodini ego keliais laipteliais žemiau, nes žinai, kad jausies geriau. Ir panašiai turbūt galima apibrėžti discipliną, ji įgalina eiti nuo taško A į tašką K nepalaužtam akimirkos emocijų ir įkyrių išorinių dirgiklių.

Disciplina padeda pasiekti svajonių, nes tai planas, kurio nereikia kaskart apmąstyti, planas, kurį galima įausti į rutiną ir automatiškai atlikti. Žadintuvas-dantų pasta-sportbačiai-parkas. Vakarienė-užrašai-rašymas-straipsnis. Ir po kurio laiko visa tai tampa taip paprasta, kūnas pats kyla gerokai prieš šešias ryto ir gulasi pajautęs miegą, siekia pagalbos pajautęs paniką užuot ėmęsis savidestrukcijos. Tokie mechanizmai padeda judėti ten, kur judėti norisi.

Mintys veikia kūną ir kūnas veikia mintis, tad jei nuolat darai tai, kas tave priverčia jaustis stipresniu, suvoki, kiek daug gali pasiekti. Ir tai atneša tikėjimą savimi ar gerokai praplečia jo ribas. Jei gali bėgti toliau nei pernai - pernai bėgdavai n sekundžių, dabar gali bėgti n valandų - galbūt gali tapti rašytoju, dabar parašydamas n apyprasčių pastraipų, o po kelių metų gal jau n neprastų istorijų. Jei gali sugalvoti idėjas ir matyti, kaip jos tampa kūnu - seniau mąstydavai, o dabar sugalvoji, užrašai ir pradedi veikti - supranti, kad dauguma kintamųjų priklauso tik nuo tavo veiklos (taip, yra ir sėkmės kintamasis, bet jis nėra vienintelis ir juolab ne pagrindinis). Kaskart plėti ribas ir man rodos, jog tikėjimas yra dar vienas elementas esminis bet kokiam siekiui.

Iš esmės disciplina ir tikėjimas gali jau padėti išpildyti nemažai norų. Tai skamba kaip tūkstančius kartų girdėti tušti žodžiai. Leisk papasakot, ką tai reiškia man.

Kadaise norėjau įstoti į gražią mokyklą gražiu vardu. Norėjau apkeliauti pasaulį be didelių išlaidų. Norėjau stoti į didelius universitetus dideliais vardais. Norėjau atrasti žmones, su kuriais būtų gera dalintis gyvenimu. Ir veiklas, kurios taptų darbu.

Taip atsidūriau licėjuje, taip pagyvenau Venecijoje ir rytų Australijoje dirbdama ir keliaudama, taip pradėjau studijuoti smegenų ir kognityvinius mokslus Olandijoje, taip susipažinau su savo artimiausiais draugais be kurių vargiai įsivaizduoju savo gyvenimą, taip studijos virto darbu laboratorijoje, taip fotografija virto darbu renginyje, taip debatai virto darbu debatų organizacijoje, taip visa to suma virto darbu, kuriuo užsiimu dabar. Ir viskas tik prasideda.

Dalis šitų dalykų neturi ryškaus disciplinos momento. Žmones sutinku ne dėdama pastangas į tai, o visiškai atsitiktinai. Bet net ir tokie atsitiktinumai nėra visai atsitiktiniai. Nes artimus žmones dažnai sutinki per artimas veiklas. Vien jau rašymas šviesu.lt yra atnešęs keletą labai įdomių pokalbių. Tavo mintys traukia panašiai mąstančius, ir nieko čia ypatingo, apart paties suvokimo, nes gan svarbu suvokti, jog norėdamas sutikti žmones, su kuriais daliniesi muzikos, literatūros ir filosofijos pažiūromis, turėtum tuo tiesiog daugiau dalintis, kad savo bendruomenės ne vien ieškotum, bet ir leistum būti surastas.

Pastaruoju metu man rodosi, jog visiškai nenoriu labai konkrečių svajonių, man užtenka žinoti, kad mano veiksmai man teikia laimę dabar ir jų pasekmės teiks laimę už penkerių metų. Kažkada labai gerai žinojau, ką noriu veikti su savo gyvenimu. Dabar kelias atrodo gerokai platesnis ir tvirtesnis, bet pakelės kiek labiau miglotos, bet taip daug smagiau, nes posūkiai nustebina kiekvieną sykį, ir neapsiribojimas vienu konkrečiu X leidžia matyti ir išbandyti dar ir N, M, Z ir net kokią W.

Ir kol atrandi jėgų stiprinti disciplinai, kuri padeda kiekvieną dieną nugyventi taip, kaip rodosi smagu ir gera, tol nereikia žinoti, kuo būsi užaugęs, tikrai. Viena didžiųjų pasaulio paslapčių, kurią man prieš keletą metų atskleidė S. yra jog žmonės dažnai ir nesužino, jie pasirenka, ir tiek. Ir pasirinkę dirba ties tuo, įgyja patirties ir išminties, jie pamilsta veiklą ir tampa jos ekspertai. Bet yra ir dar didesnė paslaptis. Tu neprivalai rinktis vieno dalyko (iš esmės, tu išvis neprivalai daryti absoliučiai nieko, bet čia jau kita tema), gali būti teisininkas, kuris groja orkestre ir kepa duoną, gali būti morkų augintojas, kuris tapo ir programuoja, gali būti marketingo specialistas, kuris rašo romanus apie drakonus ir užsiima lengvąja atletika. Sakai, veiklos nukentės konkuruodamos dėl dėmesio? Štai ir vėl kalbam apie discipliną ir kokia ji svarbi prioritetų sudėliojimui. Juk dažnai ir šiaip darbas nėra vienintelis prioritetas, dar yra šeima ir santykiai, draugai ir mėgstamos veiklos. Vien dėl to, kad užaugai, manydamas jog gali tedirbti vienintelį darbą ir tas darbas turbūt yra mokytojo ar gydytojo, nereiškia, kad turi su tais stereotipais gyventi ir toliau. Ribos tik tavo galvoje. (Aha, banalu, bet reikalinga).

Kuo daugiau nuveiki, tuo labiau pažįsti save. Labai sunku suvokti, į kurią pusę judėti vien atsisėdus ir bandant tai išmąstyti. Patikėk, bandžiau gan ilgai. Rezultatai gan kuklūs. Bet dirbant su skirtingais žmonėmis, skirtingose aplinkose ir šalyse, dirbant su skirtingomis idėjomis ir tikslais, paaiškėja tiek daug dalykų apie tai, kokios veiklos tave nervina ar džiugina, kokie žmonės motyvuoja ar pykdo, kokia aplinka leidžia susikaupti ar įkvepia. Mąstymas svarbus, bet dažnai jau ką pabandžius ir mąstant, ką ši patirtis suteikė. Išmąstyti visą gyvenimo planą sudėtinga ir visai bereikalinga. Yra tiek dalykų, kurių negali išmąstyti, nes net nežinai, kad jie gali egzisuoti! Ir net jei žinai, kad egzistuoja X, nebūtinai žinosi, ką reiškia tai patirti. Galbūt sužinosi, kad vakarienės su gerais draugais tau teikia gerokai daugiau laimės - stiprios, abipusės, ilgalaikės - nei prabangios kelionės. Lyg ir ne visai akivaizdu, bet gan svarbu sprendžiant, kam teikti prioritetą savo laiku ir dėmesiu.

Diciplina, tikėjimas savimi ir nuolatinė refleksija padeda eiti toli, besimėgaujant ėjimu, smalsiai ir atvirai sutinkant kliūtis bei per daug nesijaudinant, kai tetos ir dėdės kvėpuoja į pakaušį, klausdami kuo būsi, kai užaugsi. Sužinosiu, kai išbandysiu pakankamai veiklų, ir pajausiu, kurios jų yra vertos svajonės ir nuolatinio darbo. Būsiu mokslininke ir menininke, būsiu verslininke ir žmogaus teisių aktyviste, arba pasirinksiu kokią dar neatrastą etiketę. Būsiu Savimi.

0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas