Search

Content

Miestų istorijos: Ko gali išmokti Barselonoje, Reikjavike, Utrechte, Niujorke ir Londone

Nuotrauka (piešinys) iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2018.

Kai buvau maža, kelionės atrodė toks mistiškas ir tolimas dalykas. Kitos šalys atrodė egzotika savaime, vien dėl to jog jos kitos, privalo būti kitokios. Vaizduotė žaidė spalvomis ir aš įsivaizdavau, kaip įdomu bus dvylika valandų važiuoti per Lenkiją, ne, nesakykit, kad tai nieko ypatingo, juk laukai ir degalinės atrodys kitaip . Ilgainiui šalys aplink tampa pažįstamos, lėktuvai nebestebina, bet vis dar kelia skrydžio džiaugsmą. Tuomet vieną rytą prabundi, ir suvoki, kad oro uostas yra patapusi tokia pati pažįstama erdvė kaip artimiausias prekybos centras ir skrydis pakenčiamas tiek pat kiek kelionė autobusu. Transportas ir tiek. 

Ir kartais nuvykęs apsidarai ir suvoki, jog globalizacija atliko savo darbą ir miestai kiek supanašėja, vitrinomis ir atmosfera. Bet visada yra ko mokytis.

Per pastaruosius mėnesius vaikščiojau po Niujorką ir Reikjaviką, Barseloną ir Utrechtą. Palikau Roterdamą ir namais paverčiau Londoną. Ir visiškai apie tai nepasakojau. Tad leiskit visą šią kelionę sutalpinti į istoriją apie skirtingų tautų žmonių pamokas, ir ką gražiausio ten galima pastebėti. Ne vitrinose ir šalikelėse, bet veiduose.

Barselona šoka. Kai kiek apsnūdusi vėlų sekmadienio rytą įeinu į saulėtą parką, jis jau pilnas žmonių su džinsais ir juodais maršinėliais, su du tūkstantųjų metų garso technika ir keliais gėrimais, čia muzika, čia šokis, žmonės pavirtę šokiu, jie juda ant parko takelių ir terasų, pievų ir fontanų pakraščių, taip paprastai ir įprastai, lyg valytųsi dantis ar pjaustytų brokolius. Rodos, kad net ir žalia šviesa pėstiesiems čia dega šiek tiek ilgiau, kad galėtum per daug neskubėdamas judėti gatve. 

Londonas dėkoja. Kai basa kruvina pėda įeinu į vietinę vaistinę, mat staigiai prireikia pleistro (P. tai vadina tuštybe, aš tai vadinu gražiais nepranešiotais batais), vaistinės darbuotoja man padėkoja keturis kartus, vis skirtingai. Dažnai žmonės tai daro automatiškai, nebesuvokdami, kad iš jų lūpų išsiritęs žodis reiškia padėką, bet ši moteris tai daro taip nuoširdžiai, su nuostaba akyse ir rūpesčiu balse. Ačiū už paduotą prekę ir ačiū už kortelę, ačiū už žodžius ir ačiū už gražios dienos palinkėjimą, labai ačiū. Kartais šioje geografinėje plotmėje mandagumas gali pasirodyt kiek dirbtinis, bet net ir tokiu atveju gera girdėti ačiū. Tai toks vertingas žodis, mažutėlis priminimas, kad turbūt yra dar n priežasčių būti dėkingam, tik sunku tai pajausti nes ištroškai ar pavargai. Tuomet visai verta ne nusisukti, o prisėsti, užsimesti pleistro ant žaizdų, atsigerti vandens ir atsigavus judėti į priekį. Prieš išeidama savo naujai mėgstamiausiai vaistininkei pasakiau ačiū.

Niujorkas pasakoja. Kai sutinku žmones, jie atveria rankas ir širdis. Labas, kaip gera tave pamatyti, leisk tave apkabinti, žinai, kad aš irgi lietuvė?, papasakok man apie Lietuvos miškus, rytoj turėsim tokį vakarėlį!, jis būtų buvęs toks laimingas, jei būtų galėjęs su tavimi susipažinti, bet leisk tave supažindinti su laukiniais kalakutais ir vietine pakrante! Aš išgirstu šitiek istorijų. Kaip mano senelio brolis terasoje piešdavo šalimais augančias rožes, vartau jo piešinius, braukiu pirštais seną popierių ir minkšto pieštuko linijas. Kaip jo dukra atrado savo gyvenimo meilę vos keturiolikos ir po šešiasdešimties metų jausmas buvo vis dar ten pat, vis dar tiek pat. Kaip jų dukra savo aistrą gyvūnams pavertė darbu, tad jos namas pilnas šunų, jos svetainėje antkakliai ir guoliai, o jos tarpduryje dar viena laiminga šeima su gyvūnu glėbyje. Kai namai užmiega ir pro langus žiūriu į ežerą, kurį kadaise pieštuku užbūrė mano senelio brolis, kai žiūriu į lovą su kolonomis ir rožėmis siuvinėtomis užuolaidomis, jaučiuosi kaip mažutėlė princesė, išmaitinta istorijomis apie savo šaknis, išmaitinta prabanga rinktis riešutinį pieną iš keturių rūšių, suvokusi kiek istorijų sukasi aplink, kurių dar nespėjai pagauti ir išgirsti. Kai kurios tų istorijų pasakoja apie tave.

Reikjavikas priima. Kai džiaugsmo pilni turo vedliai pasakoja apie Islandijos lyčių lygybę, šalimais esantis italas sušunka - šiandien tarptautinė moterų diena! Vietiniai islandai trūkteli pečiais sakydami, kad to nė nenumanė. Lyg ir ironiška, bet šiaip jau gan logiška, toji lygybė tokia įprasta ir akivaizdi, kad atskiros dienos skirtos moterims ar vyrams nėra nei svarbios, nei reikalingos. Kai kitą dieną važiuoju į laukus stebėti geizerių ir fotografuoti krioklių, jau keliasdešimt metų čia gyvenantis britas sako tą patį - lygybė ir palaikimas čia ryškūs, žmonės vieni kitus pažįsta ir vieni kitais rūpinasi. Nors tolstam nuo pradinio taško dešimtimis, o vėliau ir šimtu kilometru, jis vis dar atranda pažįstamų. Čia mano draugės ledų ferma, o čia, žiūrėk, šį muziejaus eksponatą sukūrė mano draugo sūnus. Ir nors savo gimtąją šalį jis paliko, namus jis atrado čia ir vis dar kasryt gėrisi saule laukuose ar apledėjusio kelio atspindžiuose. 

Olandai kalba. Roterdame ar Utrechte, Amsterdame ar Leidene, ne taip svarbu. Olandai kalba tiesiai ir atvirai, ne, jie nėra įžūlūs, jie tiesiog nuoširdžiai sako, ką galvoja. Kartais tai nervina ir norisi surikti ką nors kiek mažiau pagarbaus į savo geriausio draugo akis (arba, šiomis dienomis, telefoną). Bet tada jis iš lėto paaiškina, kad badydamas pirštu į mano abejotinus sprendimus ar mąstymo procesus jis bando mane apsaugoti nuo iššvaistytos energijos, ką aš itin greit atpažįstu ir susinervinimas vėl virsta pagarba ir rūpesčiu. Iš jų aš palengva išmokau pasakoti istorijas, ne kitų, o savo. Bene britų priešingybė, bet ne mažiau žaviai - sakyti kaip jautiesi ir ko nori, ką jauti ir ko bijai. Ir tai yra daug daugiau nei dviračiai ir stroopwafels.

O nurinkus visus pasakojimų pavyzdžius supranti, jog visi žmonės yra žmonės, nepaisant šalių. Atšiaurūs vėjai ar saulės perteklius formuoja kultūrą ir charakterį, dėl to toji įvairovė tokia įdomi ir patraukli, bet nulukštenus kelis sluoksnius visi juokiasi ir nervinasi, per daug galvoja ir verkia, slepiasi nors labiausiai nori būti pastebėti. Rodos, toliausiai, kur gali atvesti kelionės, tai atgal į save, kokį neatrastą neatpažintą plotą, kuris štai atsiveria saulėje, vėjyje ir vietinio fontano pursluose.


0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas