Search

Content

Eksperimentų projektas: Ankstyvi rytai


Ar kada esi perskaitęs apie puikų atradimą ar patarimą, pamanęs, kad tai gera mintis, ir toliau gyvenęs savo gyvenimą nesivargindamas tos informacijos pritaikyti? Aš tiek sykių džiaugiausi naujais tyrimų rezultatais ir tiek sykių nedariau nieko, kad tai tiesiogiai padėtų man ar kitiems. Vienintelis būdas įprasminti puikias idėjas ir kitokių formų atradimus yra jų pritaikymas. Tad to ir imuosi.

Šįsyk - apie kelių savaičių eksperimentą keltis anksti, tuo pat metu, pora valandų anksčiau, nei man įprasta. Ir tą laiką įprasminti.


Priežastys:
Kaip diena prasideda, taip ji ir einasi. Ir tai nėra koks tradicinis baisokas bėjėgystę įkvepiantis pasakymas  (Visokių yra, visokių reikia/ Šuo ir kariamas pripranta/ Yra kaip yra). Daugybę sykių esu pastebėjusi, kad kai pradedi dieną anksti kokiu bėgimu aplink ežerą, ankstyvu traukiniu saulėtekiui pagauti, ar rašymu švintant, tos ankstyvos veiklos generuoja energiją ir leidžia nuveikti daugiau darbų (ar pasimėgauti daugiau veiklų) su gerokai daugiau entuziazmo ir pasitikėjimo savimi (ir pasauliu). Mat įrodai sau, kiek daug gali, net jei tai ir koks ne itin įspūdingai skambantis pasiekimas. Diena iš dienos daromi dalykai greitai išvirsta į meistrystę, nepaisant to, kiek nereikšmingi jie rodosi vienos dienos ar akimirkos kontekste.

Daugybė žmonių pasakoja apie savo ryto rutinas. Apie arbatą ir skaitymą, meditaciją ir tikslų užsirašymą, apie sportą ar bet ką kito, kas teikia jėgų ir džiaugsmo. Esu daugybę sykių suplanavusi ryto valandą poros minučių tikslumu ir tie planai taip ir liko planais, kaip planams dažnai ir nutinka.

Suprantu, kad esminė tokių planų ašis yra rutina ir pastovumas. Dėl to pasiryžau kasdien keltis tuo pačiu metu (taip, ir savaitgaliais). Pamenu, prieš keletą metų buvau šį meną neprastai įvaldžiusi ir pabusdavau pusę septynių lyg niekur nieko, be žadintuvų jokia forma, kuo puikiausiai išsimiegojusi, ir suvokiau, kad pastovus prabudimo laikas atneša poilsį, nepaisant miego valandų, kaip neintuityviai tai beskambėtų. Nuo to laiko turėjau keletą kursų apie miegą ir nuo studijų etapo pajudėjau į darbą, kai tokiais dalykais kaip miegas eksperimentuoti tampa kiek sudėtingiau, bet ne mažiau naudinga.

Bet čia turbūt ir slypi eksperimento esmė ir pagrindinė paskata. Apart energijos, džiaugsmo ir pastovaus miego, toks ritmas vertingas ir norint sukurti laiko tarpą dienoje, kur gali tilpti asmeniniai projektai, tokie, kurių laiką pavogia visi kiti "svarbesni" dalykai dienos bėgyje. Jei nori rašyti knygą, rasti savo svajonių darbą, tapti jogos meistru, medituoti, išmokti puikiai piešti ar tapyti, išmokti programuoti ar kalbėti portugališkai, skaityti Vedas ar kokią solidžią knygą apie neuroplastiškumą, turbūt sau pasakysi, kad pirmiausia turi padaryti svarbesnius dalykus, o jei jau liks laiko, galėsi prisėsti ir prie šių. Prie fakto, kaip rigidiškai tokias svarbumo hierarchijas sudėlioja kultūra šįkart nesustosiu, bet esmė ta, kad prie didelių energiją ir džiaugsmą kuriančių projektų dažnai taip ir neprisėdam, ir jie lieka kaip toks gražus permatomas naratyvas alternatyviam gyvenimui. Būtų buvę gerai, bet ir dabar gal nieko. Nežinau, ar tikiu reinkarnacija, dėl to norisi norus įgyvendinti dar šiame gyvenime. Tad ties tuo ir susitelkim.

Keltis anksti, keltis tuo pačiu metu, dviem valandom anksčiau, nei įprasta. Sąmoningai neminiu laiko, nes mano anksti gali būti vėlai jums, ir atvirkščiai. Žiemos ir vasaros ritmai irgi skiriasi, kai šviesu keltis gerokai paprasčiau, o žiemą toks jausmas, kad tamsa bado akis dar jų nė nepramerkus.

Trukdžiai:
Nuo to ir pradėsiu. Staiga pradėti keltis pora valandų anksčiau viduržiemį nėra pati smagiausia idėja smagiai įmigusiam kūnui pirmadienio rytą, kai tamsa tiršta ir šaltis veržiasi iš už lovos kraštų. Tuomet bandau pasitelkti visą stiprybę ir įkvėpimą, kurį tik turiu. Prieš porą metų, pamenu, kai bandžiau keltis visiškoj ankstybėj idant apibėgčiau vietinį ežerą ir jau norėjau grįžt atgal prie miego (nes kas išvis išsigalvojo tą bėgimą ir kam jo reikia, ką), staiga mane apšvietė kaži koks įkvėpimas ir pasakiau sau, kad Muhamedas Ali nemiegodavo, kai turėjo treniruotis, nes treniravosi ne tik už save, bet ir norėdamas apginti idėjas, kurios jame rūpėjo. Muhamedas Ali nepramiegotų savo treniruotės, pasakiau sau aš ir užsidėjau sportbačius. Kiek juokinga, kai mąstau dabar, bet tuo metu skaičiau jo autobiografiją ir veiksmų-idėjos susietumas buvo labai ryškus. Darai tai, kas tau rodosi svarbu, ar tai būtų žmogaus teisės, ar labai kasdieniai veiksmai. Ir aš negaliu kalbėti apie bėgimą ir produktyvias dienas, jei pasirenku jas pramiegoti. Kartais toks racionalumas padeda.

O kartais ne. Ne be reikalo šitas tekstas atkeliauja į jūsų ekranus pora mėnesių vėliau nei planuota. Ilgainiui ištobulinau savo techniką ir štai rutina šiek tiek stabilizavosi. Iš lėto.

Pradžia:
Staiga nukirsti dvi valandas miego būtų ne itin išmintinga. Dėl to pradėjau ankstinti žadintuvo laiką po keliolika minučių per dieną ir po keletos savaičių jis jau stabilizavosi ties norimu paros metu. Ir tuomet prasidėjo linksmybės! Jei jūs linksmybes matot kaip ėjimą per lietų šeštą ryto gilioje tamsoje. Bet gatvės tylios ir traukiniai nėra sausakimši, tad gali prisėsti ir skaityti knygą ar bent atsiremti į langą ir atrašyti laiškus. Treniruočių salės apytuštės, tad nereikia laukti dušo ar grūstis su dar penkiais žmonėmis šešiuose kvadratiniuose metruose. Biuras tuščias ir gali pasidaręs arbatos ramiai ieškoti gražiausių Islandijos vietų kelionei ar rašyti kokį tekstą.

Ilgainiui busti darosi kiek paprasčiau, bet velniškai sunku tai daryti kasdien be išimties, nes ankstesnis budimas reiškia ir ankstesnį ėjimą miegoti, kas ne visad suderinama su darbais, kelionėm ir kiek nestabiliu gyvenimo būdu. Bet kasryt stengiesi iš naujo. Ir tobulumo skalė linguoja tarp sėkmingo prabudimo laiko ir pramiegoto ryto.

Virsmai:
Ilgainiui atradau, kas veikia man. Pavyzdžiui, vakarus planuoti ankstyvus ir ramius, kad neturėčiau pasiteisinimo, jog miego trūksta, nes miego objektyviai gana, ir mano studijų baigiamasis tyrimas buvo apie miego kokybę, tad kažką apie jį išmanau ir ne taip paprasta save apgauti. Taip pat visai naudinga susikrauti daiktus dar iš vakaro, jog ryte prabudus užtektų minimalaus skaičiaus judesių, kad pajudėčiau pro duris. Dar viena neprasta idėja yra tvarkingas kambarys, vos pramerkus akį tvarkinga graži erdvė kaži kaip įpareigoja sukurti tvarkingą gražią dieną.

Ir rytus galima išnaudoti kuo įvairiausiai, nebūtinai iškart paliekant namus. Kartais kalbu telefonu, sutartas pokalbis yra gan efektyvus būdas neužmigti vos prabudus, tad veikia visai neprastai. Kartais galiu tiesiog skaityti ar planuoti. Struktūros čia ne per daugiausia (dėl to ir veikia visa ši sistema toli gražu ne tobulai), bet tiesiog bandau kuo dažniau keltis tuo pačiu metu, kol tai nebereikalaus pastangų, ir jei tai reiškia svajojimą prabudus valandą kuri prasideda skaičiumi penki, aš leisiu sau svajoti. 

Rezultatai:
Sunku apibrėžti konkretų rezultatą procese, kuris nėra baigtas. Bet keletas dalykų paaiškėjo.
Pirma, prisiminiau, kiek daug dalykų gali tilpti į dieną. Yra marios laiko prieš darbą, marios laiko po darbo, dar yra darbas, kuris šiaip jau irgi ne tuščias laikas, jei pats darbas nėra tuščias (ko tiek jums tiek sau ir linkiu, ir tai jau kita tema), tad tapau dar kiek atidesnė savo laiko atžvilgiu, nes žinau, kiek daug įdomių dalykų galiu nuveikti, jei tik nuveikti noriu. Ir tai yra puiku, nes tradicinis pasiteisinimas "neturiu laiko" praranda prasmę ir svorį, suvokus, kad laiko visada turi, ir jei taip neatrodo, gali jo sukurti atsikėlęs anksčiau ar darydamas sprendimus atsargiau. Tame ir yra reliatyvumo grožis. Reliatyvumo, ir prioritetų.

Išvados:
Sukūrus palankias sąlygas sau gali ne itin sunkiai atlaisvinti keletą valandų per dieną savo projektams, o dar ir įgauti energijos ir įgyti sveiką pastovų miego ritmą. Skamba kaip prasta reklama, nes žinai, kad yra kabliukas, ir kabliukas yra tame, kad reikia aiškaus stipraus tikslo ir kuo aiškiau apibrėžtos rutinos, kad pirmos dešimt sekundžių po žadintuvo nepavirstų mūšio lauku tema "ar aš tikrai noriu dirbti ties šituo projektu". Kai aiškiai atsakai sau į klausimus prieš miegą (kas ir kodėl ir kaip), lengviau nugalėti intuityvų norą žiemą leisti po trim antklodėm tol, kol gerokai prašvinta (ar kol ateina pavasaris). Taip ir tęsiam savo kovas kasdien. Čia viena tų temų, prie kurios dar norėsiu grįžti ateityje, kaip ir meditacijos. Kelios savaitės tokiam įpročiui išugdyti, vis dėlto, yra kiek per trumpai.

Už keletos savaičių (taip, ne kelių mėnesių!) naujas eksperimentų tekstas. Gal net ir du, jei pavyks sukurti kiek daugiau rytinio laiko rašymui.


1 komentarai (-ų):

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas