Search

Content

Fausta Marija Leščiauskaitė: Jei klausysi visų – pasimesi ir pasiklysi



Fausta Marija Leščiauskaitė yra vyriausioji Užkalnio Žurnalo redektorė, kurianti tekstus, kurie man rodosi itin įžvalgūs, dailiai skambantys ir turintys širdį. Dėl to yra net kelios priežastys, dėl kurių norėjosi Faustai užduoti keletą klausimų - nes jos mintys aktualios ir drąsios, nes įdomu išgirsti, ką reiškia būti žurnalo redaktore, nes visada smagu girdėti, kaip kūrybą galima paversti išgyvenimo šaltiniu, teikiant laimę kitiems. Tad labai džiaugiuosi, kad šiais išsamiais Faustos atsakymais galiu dalintis ir su jumis.

Jūsų dėmesiui - Fausta Marija Lešičiauskaitė.

Kuo norėjote būti užaugusi, kai buvote vaikas?
Vaikas aš buvau gana komplikuotas. Visada viską darydavau atvirkščiai, visur kliūdavau, griūdavau, išsišokdavau ir ne visiems tai patiko. Bet, man regis, jau ir tada supratau, kad visa tai turiu kažkur padėti. Nežinau, ar turėjau planą, kad štai – būsiu aktore, policininke ar daktare. Tačiau jutau, kad mano pusė – kūryba. Ne, menininke aš būti nenorėjau niekada, tačiau kūrėja – taip. Man patiko ir patinka išgalvoti dalykus, situacijas. Patiko ir patinka stebėti žmones. Žinojau, kad visa tai, ką išgalvoju, ką pastebiu, kokias išvadas padarau, turiu į kažką sudėti. Ilgą laiką atrodė, kad moku visko po truputį: galiu truputį padainuoti, šiek tiek daugiau – pagroti, dar daugiau – užrašyti ir taip toliau. Tai ir džiugino, ir vargino, nes nuolat galvoti, kad nieko dorai nemoki – užknisa. Vėliau supratau, kad jei panorėsiu, tai ir išmoksiu, gerai, kai galiu rinktis.  

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Nuolatinis minčių generavimas. Paslapties nėra – kuo daugiau galvoji, tuo daugiau sugalvoji. Jei iki tol tuo teko užsiimti mažai ir daugiausiai tik sekdavai kitų nurodymus, nieko keisto, kad net galvojimas, ką padovanoti draugei su gimtadieniu, tampa iššūkiu. Taip pat – gebėjimas šaltai reaguoti į nesvarbią kritiką. Užima laiko išmokti atsirinkti, kieno nuomonės klausysi, kieno ne. Jei klausysi visų – pasimesi ir pasiklysi. Pikti žmonės nėra ir negali būti nešališki, todėl jų nuomonę reikia mesti lauk, šauti kaip šampano kamštį. Taip pat ir klientai – jie dažnai sako: „Šitokią prekę tikrai pirkčiau, labai norėčiau“, o realybėje neperka – kaip žinoti, kada jie pirks, kai sako, kad pirks, o kada nepirks, nors žada pirkti? Užima laiko suprasti, kuo vadovausiesi, ko klausysiesi, užima laiko perprasti sistemą. Jei klausysi heiterių – norėsi tik atgulti į lovą ir kankintis nuo nervinių širdies skausmų. Kam to? Jei aklai seksi, ką lepteli kiekvienas klientas – gali ir subankrutuoti. To irgi nereikia. Man atrodo, kad 65 procentais turi klausyti tik savęs. Likę 25 – artimiausi žmonės, jei jie nėra iš tų, kuriems vis atrodo, kad neverta nieko daryti, nes vis tiek nepasiseks. Turi išklausyti ir pasverti. Paskutiniai 10 – aplinka, išskyrus heiterius. Visai neklausyti negali, bet rasti tą teisingą santykį sunku.

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Man didžiausias pasiekimas – pritraukti absoliučiai nuostabius žmones prie savęs. Man kartais parašo skaitytojai – žurnalo ar tiesiog sekantys mane Feisbuke, padėkoja ir galvoju, kad velnias, tokie žmonės man patiktų, jei sutikčiau juos šiaip, tiesiog gyvenime. Man vienas liūdnesnių dalykų – dirbti žmonėms, kuriuos laikai kvailiais. Aš tokių matau daug – jie juokiasi iš tų žmonių, šlykštisi jais, bet vėliau lenkia prieš juos nugarą. Tai yra baisu. Man yra pasiekimas dirbti tiems, su kuriais neturėčiau jokios problemos nueiti išgerti kavos. 

Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
Jei dirbčiau nemėgstamą darbą, būčiau žiauriai nelaiminga. Aš seniai supratau, kad mano darbas bus toks, kurį dirbsiu 24 valandas per parą. Nebandau pasakoti, kad persidirbu ar ariu, kaip darbinis arklys. Ne, bet žurnalas mano galvoje visada. Galvoju, kaip atrodys naujas numeris, galvoju, ar nepalikome klaidų sename, jei palikome – nervinuosi dėl jų, galvoju, ką padaryti, kad jų darytume mažiau, galvoju, kokius autorius pakviesti, svarstau, kas šį kartą norės reklamuotis žurnale, galvoju, kaip vyskta pardavimai, kaip žurnalą reklamuoti, jaudinuosi, ar skaitytojams patinka, ar padariau viską, kad jie nesijustų išmetę savo pinigų. Net jei mano darbas nebūtų toks, koks yra dabar, manau, kad specifika jo būtų panaši ir elgčiausi aš panašiai. Todėl tiek laiko kentėti nėra nei adekvatu, nei kam nors reikalinga. Mano darbas turi būti prasmingas man pačiai, tada aš būsiu laiminga. 

Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
Manau, kad daugiau ar mažiau – tuo pačiu. Nemanau, kad išvis ką nors daryčiau kitaip. Visada maniau, kad pinigų turi būti tiek, kad apie juos nereikėtų galvoti bent jau kiaurą dieną. Galvojimas apie pinigus iš žmogaus išsiurbia labai daug energijos. Todėl dažniausiai ir stengiuosi gyventi taip, lyg pinigų nebūtų. Žinoma, mano poreikiai nėra tokie ir dideli: man nereikia vardinių rankinių, batų ar prabangaus sportinio automobilio, tai padeda galėti kuo mažiau skaičiuoti pinigus. 

Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Norėčiau sugebėti savęs nekaltinti suklydus, nes tai trukdo naujų minčių gimimui. Ir dar – tai nebūtų nauja, tačiau norėčiau tai mokėti vis geriau ir geriau – sugebėti generuoti vis daugiau ir daugiau idėjų. Tai yra lenktynės – kas sugalvos, kas pritaikys ir pasirodys, jog tai buvo gera mintis, tas ir laimės. Aš noriu kuo daugiau laimėti. O šiaip jau – ir to norėčiau, ir ano, net ir trečio, ir šimtas penkto. Daug tų dalykų, kažkurie išsipildys.

Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikametei sau, koks sakinys tai būtų?
Išbandyk visko kuo daugiau: nuo teatro iki sporto, nuo robotikos būrelių iki baleto, nuo raiškiojo skaitymo iki eksperimentavimo chemijos laboratorijoje, nuo dainų rašymo iki savanorystės. Visko ir kuo daugiau.

Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?
Gal geriau pasikalbėkime apie tai, kiek per daug nesąmoningų disciplinų mokyklose? Aš nemanau, kad ko trūksta, nebent – mokymo apie tai, su kuo reikės tvarkytis gyvenant vienam: kaip sumokėti mokesčius, kaip atsidaryti banko sąskaita, kaip atsidaryti individualią veiklą. Vis dėlto, man regis, problema nėra trūkumas. Problema – programoje ir pateikime. Tai yra neišsenkama tema, nors aš savo mokyklą labai myliu, esu laimingas žmogus, kad baigiau būtent ją, man verkti norisi, kai pagalvoju, kiek kvailių yra švietimo skyriuje, tarp mokytojų, kiek nekūrybingų, nemylinčių savo profesijos darbuotojų. 

Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Žinote, manau, kad bet kuris, tik ne tas, kurį visi laiko esant svarbiausiu. Ne taisyklės, ne draudimai, ne perskaityti ir parašyti darbai. Iš esmės, svarbiausia, kad žmogus tame išsilavinime rastų bent jau kažkokią kryptį į tai, kas jis yra.  

Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?
Aš visiškai nenoriu vesti paskaitos. Tačiau gyvenime man įdomiausi žmonės. Manau, apie juos ir norėčiau kalbėtis: apie tai, kaip jie elgiasi vienas su kitu, kodėl kartais taip nekenčia vienas kito, juk dėl visko – sėkmės, tragedijų, meilės, laimės, džiaugsmo, savižudybių, skyrybų, yra kalti tik žmonės. Bet pasikartosiu: norėčiau kalbėtis. O kalbėjimasis man gerokai nutolęs nuo paskaitos.

Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
Nemėgstu rinktis ir vienos knygos man tikrai neužtektų. Viena knyga – vienas gyvenimas. Niekas nenori nugyventi tik vieno. 

Kaip atrodytų jūsų tobula diena?
Yra du galimi variantai: 1) Kelionė, nuostabi vieta ir buvimas toli nuo visko; 2) Kalėdos, šeima, kas irgi viską, kas nereikalinga, nustumia į šoną.



Daugiau apie Faustos veiklą - FacebookInstagram
Daugiau apie Interviu Projektą - https://www.facebook.com/sviesult  


0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas