Daiva Ambrozė: Žmogus turi turėti išsiugdęs poreikį visada mokytis

Daiva kuria drabužius iš lino, nes vienąsyk nusprendė, jog jos pomėgis gali tapti darbu. Ir tuomet pavertė tai realybe. Ji pasakoja, kaip sugebėjo įgyvendinti tokį virsmą ir išmokti visko, kas įgalina ją savo darbą atlikti puikiai. Tai itin išsamus ir itin nuoširdus interviu, nes nesusilaikiau nepaprašiusi patikslinimų, pavyzdžių ir net papildomo klausimo, kuris, man rodosi, yra vienas svarbiausių šių pokalbių leitmotyvų ir, dažnai, daugumos mūsų minčių. Dėl to labai džiaugiuosi, galėdama su jumis pasidalinti jos atsakymais.

Jūsų dėmesiui - Daiva Ambrozė.

Kuo norėjote būti užaugusi, kai buvote vaikas?
Kai buvau vaikas turėjau labai daug ir įvairių norų. Jie vis kisdavo. Turbūt priklausomai nuo amžiaus. Tiksliai pamenu, kad ilgą laiką norėjau būti mokytoja. Dar tikrai esu norėjusi būti rašytoja. Vis mėgindavau kurti eilėraščius, ar parašyti kokią istoriją. Ir tikrai esu norėjusi būti drabužių kūrėja. Pamenu, kaip piešdavau eskizus. Dar norėjau būti šokėja.

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Dabartinė mano veikla reikalauja disciplinos, nuoseklaus darbo, užsispyrimo, tikėjimo, pasitikėjimo, drąsos. Tai susirinkau visur: tapdama mama, būdama mama, išgyvendama gyvenimiškus nutikimus, dirbdama darbus, mokydamasi (turiu omenyje ne studijas, o savarankišką mokymąsi), skaitydama, bendraudama su kitais. Ir iš tiesų net nežinau, kas vertas būti nominuotas tuo svarbiausiu "mokytoju".

Gal galėtumėt pasidalinti pavyzdžiais? Kokios savarankiško mokymosi sritys buvo vertingiausios? Kokios knygos ar straipsniai padėjo labiausiai?

(Psichologija) Na gal pradėsiu nuo to, kad man visada labai patiko psichologija. Studijavau pradinio ugdymo pedagogiką bei švietimo vadybą, todėl psichologijos žinių pradėjau gauti jau studijų metais. Ruoštis jų egzaminams būdavo nesunku, nes įdomu. Pamenu, net rinkausi papildomas paskaitas, kai tam būdavo galimybė.

(Knygos) Mėgstu skaityti, o renkantis knygas dar studijų metais dažniau čiupdavau ne romanus, klasiką, o knygas iš kurių galėdavau pasimokyti. Tai dažnai darau ir iki šiol. Neturiu mylimiausios knygos. Negaliu parekomenduoti įkvepiančio straipsnio. Esu kritiška. Iš knygų ir straipsnių dažnai išsirenku tik man tinkančius dalykus, o visą kitą tiesiog praverčiu ir palieku. Pvz skaičiau gana neblogą psichologo knygą. Man labai patiko kaip jis dėsto teorines mintis, bet nemačiau prasmės skaityti jo paciento istorijų. Dar labai mėgstu skaityti knygas ne po vieną, o kelias iškarto. Tuomet labai lengvai gali paderinti prie savo poreikių ir emocijų ko tam momentui reikia.

(Naivumas) Esu iš tokių žmonių, kurie labai labai retai klausia patarimo. Man labai patinka pačiai atrasti, suprasti ko noriu, daryti taip, kaip aš noriu. Man labai sunku, kai kažkas man vadovauja. Nes tada nebesuprantu kaip turiu daryti, pametu pasitikėjimą ir pametu save. Kai žinau kur einu, kaip noriu daryti tada daug greičiau ir padarau. Lygiai taip ir asmeniniame gyvenime. Nesu linkusi pasakoti apie santykius, neklausiu patarimų, bet geriau jau klausinėju savęs, mintyse viską permąstau tūkstantį kartų, bandau pajausti, suprasti. Kas kitas man gali patarti? Juk niekas nepažįsta manęs taip gerai, kaip aš pati.

(Diskusijos) Man taip pat labai patinka gilios ir nuoširdžios žmonių diskusijos. Kartais jose gimsta įdomių minčių pamąstymui ir tobulėjimui. Tik reikia mokėti bendrauti, išgirsti, ne tik pulti išsisakyti. Tai taip pat priskirčiau netgi prie savarankiško mokymosi sričių.

(Sportas). Arba kitaip sakant darbas kūnui. Arba dar kitaip sakant poilsis tavo protui. Jei nėra sporto aš negaliu judėti, negaliu kurti, negaliu pailsėti, negaliu išmokti ir negaliu eiti pirmyn. Vienareikšmiškai.

Taigi, visi mano savarankiški mokslai, norai, tikslai yra paremti intuityviu supratimu, pajautimu. Kur dabar noriu nueiti? Ką turiu padaryti kad ten nueičiau? Ką turiu išmokti, kad galėčiau tai padaryti? Man taip labai patinka.   

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Mano didžiausi pasiekimai yra tai, kad šiandien atėjau iki čia, kur esu dabar. Kad esu mama, kad esu sveika, mylima ir mylinti, kad turiu drąsos daryti dalykus, kad turiu drąsos nuspręsti, kad nebijau suklysti.

Kaip to pasiekėte? Ar turėjote konkrečius planus ir tikslus, ar dalykai dėliojosi daugmaž savaime? Kokie veiksniai padėjo patekti ten, kur esate?
Kai pažiūriu atgal suprantu, kad priimti daugeliui savo sprendimų reikėjo drąsos, pasitikėjimo ir savęs pažinimo. Augau mažame miestelyje. Mokyklose tikrai nebūdavo bandoma vaikus nukreipti į dalykus kurie jiems sekasi, juos paskatinti. Šeimoje taip pat nekalbėdavome apie tokius dalykus. Kai pradėjau dirbti taip pat neturėjau tokių minčių, buvau gana kukli mergina. Bet mano gyvenimas buvo labai intensyvus. Man dabar yra tik 34 metai. Esu baigusi dvejus mokslus, turiu nemažai darbo patirties, esu iškentusi sudėtingą širdies operaciją, po kurios ilgai sveikau, turiu 3 vaikučius, dvi mano mergaitės yra iš pirmos santuokos, taigi esu išgyvenusi skyrybas ir žinau ką reiškia stovėti prieš visuomenę su dviem vaikais ir išsiskyrusios moters statusu (o tai tikrai nėra lengva). Tai tave augina, kad ir kaip skamba paradoksaliai. Bet aš esu labai labai mylinti gyvenimą. Labai didelė svajotoja. Labai jautri. Tikiu, kad darydami gerus dalykus ir turėdami geras mintis mes traukiame tokius pačius žmones. Mano vyras yra mano VYRAS ir žinau, kad visada visada galiu į jį atsiremti ir lipti kartu į didžiausius kalnus. Mane įkvepia meilė. Mane įkvepia vaikai. Mane įkvepia gyvenimas. Ir taip. Manau, kad man patinka per daug dalykų, kad galėčiau pradėti daryti nepatinkančius :)

Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
Labai daug. Negali būti kitaip. Juk darbas užima labai didelę dalį tavo laiko. Dalykai, kuriems skiriame daug laiko turi būti to verti.

Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
Daugiau skaityčiau, daugiau keliaučiau, mažiau skubėčiau ir būtinai daryčiau tai, ką darau iki šiol. Turiu omenyje laiko skyrimą savo šeimai bei lino drabužių kūrimą.

Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Norėčiau išmokti šokti Lindy Hop'ą bei pramokti 2 naujas užsienio kalbas.

Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikamečiam sau, koks sakinys tai būtų?
Prieš ką nors svarbaus nuspręsdamas visada bent truputi pagalvok.

Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose? 
Psichologijos, kokybiškos kūno kultūros, ekonomikos.

Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Kalbant apie akademinį aspektą tai manau, kad žmogus turi turėti išsiugdęs poreikį visada mokytis. Visada. Kalbant apie socialį aspektą, tai arogantiški ir save aukščiau už kitus matantys žmonės niekada negali būti laikomi išsilavinusiais. Paprastumas yra labai svarbus dalykas bet kokios profesijos ar rango žmogui. Tik nereikia to painioti su prastumu.

Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?
Apie meilę gyvenimui, pagarbą žmonėms, drąsą būti savimi ir visada mokytis. Manau, kad tai būtų galima labai gražiai sujungti į vieną temą.

Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
Labai sunkus klausimas, nes niekada neturėjau mylimiausios knygos, dainos, grupės ar filmo. Man jų daug patinka! Bet jeigu toks klausimas - tebūnie tai būtų pati storiausia visame pasaulyje pasakų knyga.

Kaip atrodytų jūsų tobula diena?
Joje turi būti šeimos, draugų, sporto, gero maisto, gero oro, gamtos, kalnų, truputį laiko sau, romantikos, įdomių pokalbių, geros knygos, kakavos. Manau tiek :)

Papildomas klausimas

Kaip pavyko atrasti, kad ta veikla, kuri užsiimate, yra Jūsų svajonių darbas, vertas laiko ir pastangų - ar baigdama mokyklą jau žinojote, kad to sieksit, ar kelias buvo ilgesnis? Ar buvo akimirkų, kai manėte, jog reikia viską mesti ir siekti kažko labiau tradicinio ir apibrėžto (nei verslas?) Ir kodėl visgi tęsiate tai?

Baigdama mokyklą nežinojau nieko, buvau nepasitikinti savimi, Vilnius atrodė labai didelis ir gąsdinantis. Ką jau kalbėti apie pasaulį. Mokslai baigėsi, palikdami savo patirtis. Atsirado darbai. Kiekvienas jų išmokė kažko vis kito. Bet tik gimus vaikams pradėjau suprasti labai svarbų dalyką- savo laiko vertę. Prieš tai laiko turi į valias. Jis visas tavo. Gali daryti ką nori. Eiti kur nori. Pailsėti kada tik nori. Kai atsiranda vaikai supranti, kad laikas yra ypatingai vertingas ir kad jo dalinti bet kaip ir bet kam tu tiesiog nebegali ir svarbiausia- nebenori. Tik tada pradėjo ateiti supratimas, kad nebenoriu daryti dalykų, kurie man neatrodo svarbūs ir kurie atima mane iš šeimos. O svarstyti ir strateguoti ką nori daryti manau yra visiškai neverta. Verta atsisėsti ir ramiai pažiūrėti į save. Kas tau teikia malonumą? Ką darant tu pailsi? Pvz man labai patikdavo kiekvienais metais nusipirkti naujų lino audinių, padaryti eskizus ir paprašyti geros technologės, kad man pagal juos pasiūtų sukneles. Ir taip kasmet. Man patinka lino audiniai. Jie super jaukūs dėvėti. Neatradau sau geresnių. Jaučiuosi su jais graži. Ir nusprendžiau, kad tai gali būti ne tik pomėgis, bet galbūt ir mano darbas. Ir tai, kad man patinka kurti iš lino drabužius nereiškia, kad aš nusiteikiau atostogauti ir nedirbti. Dirbu labai daug! Disciplinuotai planuoju laiką. Nešvaistau. Neatidėlioju. Bet tas laikas yra mano. Aš esu jo karalienė ir galiu jį išdėlioti taip, kad visiems būtų daugiau mažiau gerai. Ir tikrai nereiškia, kad tokiuose darbuose, kurie tau patinka nėra ir sunkių dalykų, nuobodžių lentelių, kitų techninių dalykų, nesklandumų, streso. Tai neišvengiama. Bet vistiek yra kitaip. Gali savarankiškai susiplanuoti dalykus. Nereikia kažko atsiklausti, tartis. Laisvė duoda veikti. Tik reikia mokėti ją vertinti ir ja protingai naudotis.

Daugiau apie Daivos Ambrozės veiklą - http://www.cozyblue.lt/

Daugiau apie Interviu Projektą - https://www.facebook.com/sviesult/