Search

Content

Donaldas Kajokas: Pasaulį iš tiesų sunkiausia apgauti teisybe







Poezija itin nesižavėjau, kol neatradau Donaldo Kajoko tekstų. Tuomet suvokiau kiek daug forma ir tekstu gali išreikšti kelios eilutės, ypač parašytos mąstant plačiai ir giliai, neribojant savęs tiesiogine tradicija ar tipiško lietuviško eilėraščio samprata. Ir man rodosi, jog kasdienis minčių generavimas bei išreiškimas kitiems yra vienas prasmingiausių darbų, kokiu tik galima užsiimti.

133.
daigeli mano širdyje
linguojamas
tarp dugno ir bedugnės

134.
kiek sykių stengiaus susikurt tave
tačiau išvydau tik tuomet
kai tu mane sukūrei

Jūsų dėmesiui - Donaldas Kajokas.

Kuo norėjote būti užaugęs, kai buvote vaikas?
Vairuotoju, paskui kažkodėl milicininku. Vėlyvoje paauglystėje pagaliau sukirbėjo mintis, kad gal visai neblogai būtų tapus rašytoju.

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Už visus įgūdžius, bent jau man, svarbesnė buvo kita savybė, kurią aš pavadinčiau tam tikru egzistenciniu nerimu, gal smalsumu - kas vis dėlto mes esame, kas aš esu, dėl ko aš čia atsitikau? Vėliau tasai prigimtinis smalsumas perėjo į pastangas įminti esminio mūsų instrumento - kalbos - mįslę: ar jos pagalba mes galime pažinti realybę, ar priešingai - kalba mums ją užstoja?
Tikslaus atsakymo neturiu iki šiol. Tačiau smalsumas neblėsta.

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Vargu ar apskritai turiu kokių asmeninių, vien man priklausančių pasiekimų, tačiau nepaprastu laimėjimu, didžiu stebuklu laikau, tarkim, dukters gimimą. Gal dar vidinę rimtį, kai visom savo skaidulėlėm patiri, jog vertingas yra ne koks nors pasiekimas (rezultatas), o tiktai pats siekimas (procesas), pastanga ką nors daryti iš visos širdies, iš visos sielos, proto, galbūt ir iš visų savo jėgų bei laiko. 

Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
Man atrodo, didelę. Net labai. Šiuo atžvilgiu aš visiškai sutinku su Konfucijum: rask mėgiamą darbą - ir per visą gyvenimą tau neteks dirbti nė vienos dienos. Jei tai ir nėra laimė, tai bent jau kokybiško gyvenimo purslelių švystelėjimai. Saulėje ar sąmonėje. 

Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
Tuo pačiu - gyvenimu, buvimu. 
Man ir dabar pinigai tik pusiau egzistuoja, nes jie tėra žmogaus sugalvotas  fantominis tarpininkas tarp manęs ir maisto, stogo, drabužio, darbo ir poilsio. 
Štai šie dėmenys iš tiesų egzistuoja.

Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Naujo įgūdžio gal netrokštu nė vieno, užteks tų, kuriuos turiu. Juolab kad mano „karjera“ jau eina į pabaigą. O štai keli likimo virsmai manęs, ko gero, dar laukia: 
1) liautis rašyti, nustot žaisti literatūrinius žaidimus („iki mirties tiesą sakant / kito didesnio nuotykio / ir neplanuoju“),
2) pats didžiausias nuotykis - užgesti, mirti, išeiti.
Nors dar vieną įgūdį galbūt vis dėlto norėčiau įgyti - visus tuos virsmus priimti ramiai, be baimės, tarsi išeit pro mirties vartus ir nepastebėti šito, toliau nuklegėti.

Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikamečiam sau, koks sakinys tai būtų?
Keista, bet panašus sakinys yra mano romane „Kazašas“. Jis ilgokas, tad pacituosiu tik dalį: „... aš jam nesistengčiau aiškinti, kad šis pasaulis yra daug sudėtingesnis nei mums atrodo, ir daug paprastresnis nei mes įsivaizduojame, - ne, ne, ne, mielieji, artimieji mano, netgi negimusiam savo vaikui aš priminčiau pačią seniausią visų pasaulių tiesą: vienintelis kelias po šiuo dangumi, sakyčiau aš jam, yra dorumo kelias; na ir kas, kad dorumas yra tikri spąstai, vis dėlto jis yra ir kilniausias tarnystės Dievui būdas, ir tebūnie šie mano žodžiai vienintelė vertybė, kurią tau, mano vaike, galiu palikti, nes visa, kas užgyventa iššvaistant dorumą, tėra tiktai degtuko plykstenėjimas vėtroje...“

Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?
Nežinau, nes labai įvairių mokyklų yra. Kai kuriose gal ir dėstoma tai, ko, mūsų manymu, neva trūksta.

Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Pagarba gyvybei ir, anot Egziuperi, žmogaus ryšys su žmogumi. 
Šias savybes turintis ir puoselėjantis žmogus ir yra išsilavinęs, ir visai nesvarbu, kokius mokslus jis krimtęs. Ar jokių.

Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?
Apie tikėjimą kaip superrealią jėgą, kurios galia prašoka milijardų atominių jėgainių galingumą. 
Tik niekas tuo nepatikėtų. 
Mat pasaulį iš tiesų sunkiausia apgauti teisybe. 

Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
Nieko originalaus - Biblija.

Kaip atrodytų jūsų tobula diena?
Vienas rimtesnis darbas, keletas nerimtų darbukų, buitinių, kelkraštinių, nebūtinų. Ir visi judesiai, visos mintys, iniciatyvos ir pastangos išplaukia viena iš kitos kaip genialaus muzikos kūrinio dalys. Laikas tarsi dingsta, suvisam išnyksta, o vakare pastebi, kad jis buvo išsidėstęs šalikelėje tobulais tarpukais ir jungtukais. 
Ir talentingai klausėsi to kūrinio. 
Šypsodamasis.


0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas