Search

Content

Grafomanija ar literatūra: kodėl verta rašymą mesti; kodėl rašyti privalu - remiantis V. Woolf ir H. D. Thoreau

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Olandija, 2015.

Kai išgirsti tradicinį klausimą ką veiki gyvenime, imi pasakoti apie savo mokslines studijas ir darbą biure, galbūt nuklysti į pomėgių sritį ir pasakoji kaip savaitgaliais gamini pietų Indijos maistą ar skaitai Seneką. Tinklaraščių rašymas ar kokios knygos rankraštis gulintis trečiame nuo viršaus stalčiuje neatrodo verti paminėjimo ir ilgainiui susivoki, jog rimtoje ir veiklioje dienotvarkėje tokiai prabangos veiklai kaip rašymas paprasčiausiai nebelieka laiko, jei nori retkarčiais išsimiegoti ar įsitikinti, jog tavo draugai dar tave atsimena. Ir net atmetus laiko argumentą, rodosi, jog galbūt visos tos mintys yra įdomios vien tau ir gali netrukdomos likti tavo mintyse be jokio kankinimo virsti žodžiais ir tvarkingais sakiniais. Akimirką rodosi, kad didieji literatūros meistrai tokius svarstymus patvirtina.

Henry David Thoreau rašė: kokia tuštybė prisėsti rašyti, kai dar neatsistojai gyventi! Ir iš tiesų, jei neturi šimtų istorijų kišenėse, jei negali girtis didžia gyvenimo išmintimi, surankiota per metų metus, žodžių dėliojimas ant popieriaus rodosi lyg kiek nedoras, nes realybė dar nepakankamai ištyrinėta, kad galėtų būti nupasakota ar kad pagal ją galėtų būti kuriami paraleliniai pasauliai. Tuomet rodosi, jog laikas, skirtas temų planavimui, jų paieškai ir sakinių formulavimui turėtų būti skirtas kelionėms, pokalbiams ir, na, gyvenimui. Nes aplink tave aibė kitų žmonių, rašančių gerokai solidžiau, ryškiau, prasmingiau.

Virginia Woolf rašė, jog paskaičiusi Marselio Prusto kūrybos nebegali rašyti pati, nes suvokia, jog niekad negalės parašyti tokio tobulo kūrinio. Ir jei taip nepriekaištingai sudėlioti žodžiai jau išleisti į pasaulį, kaip sunku išvysti vertę savo netobuluose sakiniuose, kaip sudėtinga save įkvėpti atrasti laiko sričiai, kuri rodosi jau kiek perpildyta, į kurią rodosi užklydai jau kiek per vėlai. Nelengva gaudyti minutes ir investuoti jas į kiek kreivus žodžius ir puspilnes mintis, bandant įžvelgti, kaip tokia praktika išaugs į ką didesnio ir vertingesnio ateityje, kai tą laiką alternatyviai galėtum leisti darbui ir užsidirbti kokiai kelionei ar tiesiog artimiausio mėnesio kambario nuomai. 

Henry David Thoreau rašė: kokia tuštybė prisėsti rašyti, kai dar neatsistojai gyventi! Iš tiesų, sutinku, bet kaip apibrėžti gyvenimo pradžią - kokiu amžiumi, kokia nušvitimo akimirka? Jei lauksi, kol patirsi viską, ką tik patirti gali, ir tik tuomet jausies pakankamai vertu prisėsti rašyti, ar tik nenutiks taip, kad neprisėsi rašyti niekad, mat toji riba tik tols ir koks perfekcionizmo įsikūnijimas kuždės į kairę ausį, jog vis dar nesi pakankamai pasiruošęs, pakankamai išmintingas, pakankamai įdomus? Neegzistuoja dailios tolygios ribos patirčiai ar įvykiams sudalinti, gali gyvenimą dėlioti į metus ar dienas, gali dėlioti į akimirkas ir rašyti apie tą vienintelę sekundę kai pajautei, kad tavo pasaulis krenta iki pėdų ir nervų aksonais kyla iki smegenų ir išsiveržia pro akis švytėjimu suvokimo, kad tau nieko daugiau šitam gyvenime nebereikia. Akimirkos gali virsti amžinybėmis, objektyviai išmatuota viena sekundė gali virsti tūkstančiais žodžių pasakojančių atspalvį, garsą ir jausmą, dar kvapą ir mintis. O išjausti akimirką gali kiekvienas, net ką tik gimęs, vos išmoksta keletą žodžių visam tam spalvotam chaosui apibūdinti. Esmė tame, jog ilgainiui įpranti akimirką stabdyti, ją išgyventi iki galo, vien dėl to, jog mąstai, kad vėliau norėtum ją aprašyti - įpranti išgyventi ryškesnius momentus, įpranti versti įprastas sekundes patirtimis, patirtis - gyvenimu. Tad ratas užsisuka ir, gali sakyti, būtent per rašymą gali gyvenimą patirti, įgalinti save pastebėti jo detales, nes pasitelkęs aštrų dėmesio spindulį gali sukurti atsiminimą ar iš jo kylančią istoriją. Ir kai aplinkoje įpranti nuolat ieškoti užuomenų naujai idėjai, aplinka patampa tokia įdomi ir marga ir beribė, tad net nesvarbu, ar istorija gimsta ar ne - tu jau esi praturtintas pasaulio didybės ir įvairiapusiškumo, ir tai laimėjimas savaime.

Virginia Woolf rašė, jog paskaičiusi Marselio Prusto kūrybos nebegali rašyti pati, nes suvokia, jog niekad negalės parašyti tokio tobulo kūrinio. Bet - turbūt jau jaučiat artėjantį argumentą - tobulumas neegzistuoja. Nes net tobulumas nėra tobulas. Ir dar J. sako, kad perfekcionistai miršta nelaimingi, ką irgi karts nuo karto apsvarstau. Galiausiai Virginia Woolf suprato, jog ji turi unikalų būdą žvelgti į pasaulį, kurio neturi niekas kitas, kurio ji nėra mačiusi jokiose kitose knygose, net Prusto, ir iš to suvokimo gimė nuostabios tirštos įžvalgomis Woolf knygos. Jei ji būtų sustojusi ties Prusto skaitymu ir niekad nebeišdrįsusi rašyti, jos balsas būtų prarastas. Jos, ir begalės kitų. Ir galėtum sakyti, jog yra šitiek daug rašančiųjų, kad gal nieko per daug neprarandam leisdami keliems žmonėms nuryti tikėjimą savimi, tačiau apart įvairovės plačiąja prasme jie praranda ištisus pasaulius, praranda suvokimą, kad gali atverti pasaulius kitiems, kad jų mintys vertingos, svarbiausia, neatranda nuojautos, jog jų keistumas, netobulumas ir kreivi charakterio kampai yra tai, kas skiria juos nuo kitų ir tai, kas leidžia atrasti savus žmones ir savas veiklas. Per netobulumą atrandama tobulybė. Tai, žinoma, nėra taip paprasta, dėl to reikia tvirto tikėjimo, jog esi vertingas toks, koks esi, reikia tvirto tikėjimo, kad visos bemiegės valandos praleistos mokantis, šiuo atveju, rašant, ar valandos nuvogtos iš kitų veiklų nėra beprasmės. Ir tas tikėjimas ateina iš nuojautos, kad turi ką papasakoti, kad pasakodamas augi, pasakodamas tuo besimėgauji, ir, svarbiausia, kad istorijos yra reikalingos. Jį išsiugdyti sudėtinga, nes, dievaži, sudėtinga save įtikinti, jog tavo istorijos tikrai įdomios ir reikalingos (ypač turint minty solidžius abiejų pastarųjų žodžių apibrėžimus ir daugumos laiko stygių perskaityti net kuo trumpiausius tekstus), bet jei mėgaujiesi dėliodamas žodžius, jei žodžių dėliojimas dėlioja savas mintis galvoje ir palieka šiokį tokį palengvėjimą, tuomet galbūt sprendimas praleisti pastarąsias kelias valandas priešais klaviatūrą nebuvo pats prasčiausias. Nes tavo pasaulis jau nebe toks, koks buvo prisėdus prieš baltą popieriaus lapą.

Laikas labai ribotas ir dėl to norisi įprasminti kiekvieną minutę. Ir galbūt nereikia kurti tekstų paklodžių apie kiekvieną dilgtelėjusį jausmą ar nutikimą, bet karts nuo karto sujungti visas patirtis, nuogirdas ir mintis į vieną pastraipų struktūrą yra verta, tam kad pamatytum, kaip gyvena tavo idėjos, tavo pasaulis, tam kad sukurtum perspektyvą, iš kurios galėtum semtis jėgų panašioms kortoms sukritus po kurio laiko. Mes visi esam ypatingi atvejai sakė Kamiu ir atrasti balansą tarp pasaulio gėrimo į save ir patirčių prafiltruotų pro save išspinduliavimo nėra taip paprasta - kaip turbūt nėra paprasta atrasti bet kokią pusiausvyrą - tačiau bandyti verta ir rašymas yra vienas kelių, kaip gali išspinduliuoti - išdalinti - dalį savęs. Jausmas, jog kažkas tą dalį gali pasiskolinti, apsvarstyti ir ką joje atrasti yra vertas žinojimo, kad rytoj galbūt iki galo neišsimiegosi. Nes pasiekei mažą - pasidalinimo atradimu - pergalę, kad ir savo subjektyviose netobulumo ribose. Pasidalinimo su kitais ir su pačiu savimi. 


0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas