Žaidimai su nepažįstamaisiais

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2016

Koks tavo vardas? klausia nedidelis žmogus šviesiom akim. Taip prasideda pokalbiai su nepažįstamaisiais kai tau šešeri. Ir šis klausimas nekelia papildomų klausimų, nepuoli analizuoti kodėl naujasis pašnekovas susidomėjo tavo vardu ar tavimi, nepuoli ieškoti paslėptų kėslų ar dar kaži ko nedoro tose nuoširdžiose akyse ir kuo paprasčiausiam sakinyje. Tik atsakai savu vardu, paklausi, o tavo? ir štai pamatas draugystės potencialui jau padėtas. Kai tau šešeri kartais rodosi, kad visas pasaulis yra tavo draugai, tik dar nepažinti. Ir geriau pagalvojus, visi mano draugai kadaise buvo nepažįstamieji ir visuose ryšiuose turėjo nutikti kokia ypatinga akimirka ar lūžio taškas, kai iš eilinio praeivio gatvėje žmogus pavirto kažkuo artimu, kai tas artumas buvo pripažintas ir vėliau jau su laiko pagalba įtvirtintas. Mes visi nepažįstami. Kol nesusipažįstam. Viskas vieno žodžio atstumu.

Bet viso pasaulio gyventojus pažinti kiek sudėtinga, tad kartais užtenka apsiriboti trumpu susitikimu, akių, rankų ar minčių, ir išsiskirti nė nespėjus susivokti, kad buvai susitikęs. Ir visai nereikia dėlioti žmonių į draugų kategorijas, mat vos atradus galimybę kurti saitus su žmonėmis aplinkui, pasijauti dalimi aplinkos, aplinka supa ir saugo, ir nebereikia ieškoti dėmesio ar meilės patvirtinimų - nes šalia visada yra žmonės su milžiniškais jausmų ir minčių pasauliais talpinamais vienam kūne, šalia visada yra žmonės, kad ir nepažinti, bet suteikiantys galimybę prieiti, pažvelgti ir suvokti, kad mes ne taip ir skiriamės, nes esam dalys jų, tik truputį pabirusios.

Dėl to man patinka žaidimai su nepažįstamaisiais. Tai gali būti pokalbiai, kaip užvakar kai spausdinau krūvą dokumentų mažutėlėje spausdintuvų pilnoje patalpoje, ir aplink mane sukosi maždaug poros metų mergaitė, bandžiusi mane prakalbinti atsargiai tardama žodžius, kartodama, galiausiai pereidama prie garsų, į kuriuos tegalėjau atsakyti veido išraiškom ir gestais, mat nesidalinam ta pačia kalba. Bet sugebėjom bendrauti. Pardavėja paklausė iš kur esu ir persimetėm keliais žodžiais apie šalis, valstijas ir kolonijas, apie kalbas, vos per keletą akimirkų, bet nuoširdus gestas ar žodis siūlantis idėją tu man rūpi yra toks stiprus, kad jo užtenka pusdieniui praskaidrinti, kiek akimirkų jis betruktų.

Dar kitais atvejais susikuriu sau mažų iššūkių. Kai vaikščiodavau oranžinėmis nuo dulkių ir vienuolių rūbų Siem Ripo gatvėmis, susirasdavau akimis kokį praeivį panašų į vietinį, šyptėldavau, ir žiūrėdavau, kaip jis atsakys į tokį pasiūlymą - mano tikslas buvo išprovokuoti šypseną. Sakytum, nieko ypatingo, bet Kambodžoje turistas dažnai matomas kaip gyvis besinešiojantis skirtingas valiutas ir besidomintis žmonėmis tik tam, kad nufotografuotų dar vieną kiek praalkusį vaiką. Tad taip įdomu tiesiog eiti pro šalį ir šypsotis vienam išrinktajam praeiviui, be žodžių sakant tu man įdomus be jokių prekybinių ryšių, man taip gera tave matyti šįryt, kaip savo nepažintą draugą ir kai gauni atsakymą šypsenos pavidalu, apima akimirkos euforija, nes gauni atsakymą aš nė nenoriu tau nieko siūlyti, man gera tave matyti šįryt, kaip savo nepažintą draugą. Tuomet prasilenkiam ir einam į priekį, savomis kryptimis. Vis dar besišypsodami.

Yra ypatingų situacijų, kurios sukuria progas tokiems trumpiems jungimams įvykti. Padeda vaikai - savi, prižiūrimi, svetimi - jie gali tapti pokalbio šaltiniu arba patys kalbinti, mojuoti, sustoti vidury siauro tako ir atsisakyti trauktis kol nepažvelgsi jiems į akis. Padeda gyvūnai, nes kai apylinkėse gyvenantys olandai išsiveda savo porą dailių retriverių pasivaikščiojimui, nepraleidžiu progos šypsotis žvelgdama į šunis ir akimis pakilti iki šeimininko akių, tarsi paliudijant jų gyvūnų puikumą ir sveikinant su juo. Padeda situacijos, kai kai jūsų vietos pasitaiko šalia traukinyje - su šešeto valandų kelione prieš akis - ar lėktuve - su trylikos valandų kelione prieš akis. Traukinyje pakeleivė įkrenta į kėdę pratardama, kad jos dukra valgo panašiai keistą maistą ir atsidūsdama, kad jai labai reikia šitos kelionės. Lėktuve pakeleivis apsižvalgo ir prataria, kad mes vieninteliai europiečiai lėktuve, kiek užžiūri akys. Tuomet traukinyje geriam vyną, tuomet lėktuve žiūrim filmus per kiek per mažą ekraną. Įkrentam į didelius pokalbius kelionei prailgus. Ir tuomet išsiskiriam lyg niekur nieko. 

Bene kiekviena diena siūlo progas netikėtam kontaktui užmegzti. Kai moteris kelto tualete įsirėmusi į balsvą kriauklę laiko galvą rankomis, idant pastaroji jos galutinai nepaliktų. Kai nepažįstamasis autobuse žvelgia pro langą ir jam skruostais rieda ašaros. Kai ant sukaitusio nuraudusio praeivio su bėgiko numeriu ant pilvo švyti medalis. Norisi paklausti, ar viskas gerai, norisi prisėsti šalia, norisi pasveikinti. Bet nerimauji, kaip kitas žmogus sureaguos, ką pamanys, ką pajaus ar pasakys. Tad pasirenki nusukti akis. Nors turbūt tokiomis akimirkomis liudijimo, kad kažkas labai žmogiškos prigimties yra pasiruošęs būti šalia, reikia labiausiai.

Mes negelbėjam pasaulio, nes nėra nuo ko jo gelbėti, nebent nuo mūsų pačių žmogiškumo, o žmogiškumą galima transliuoti vienas kitam, kuo tyriausią jo dalį, kai gestais, žvilgsniais ir virpesiais parodom - aš šalia, aš kaip tu, tu man rūpi. Tik šią akimirką, bet ši akimirka yra vienintelė realybė, tad tuo pačiu - amžinybė. Aš šalia, aš kaip tu, tu man rūpi - per amžius. Ir toliau einam į priekį, savomis kryptimis. Vis dar besišypsodami.

Dėl to mokausi artėti prie tos ribos, kai iš nepažįstamojo tampi kažkuo, kas suteikia ranką ar žodį. Mokausi priartėjus prie ribos neapsisukti. O ją - ir save - peržengti. Mokausi matyti nepažįstamąjį minioje kaip savo velniškai gerą draugą, tik dar nepažintą.