Search

Content

Kelionių alchemija: kaip kelionė gali sutilpti kasdienybėje

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Italija, 2013.
"Daugelis keliautojų patvirtins, kad būtent svečioje šalyje pirmą kartą gyvenime pamatė saulėtekį ar saulėlydį, pagaliau išvydo žvaigždes ir mėnulio pilnatį, įsiklausė į vandens čiurlenimą, vėją, paukščių čiulbesį ar pajuto žmonių gerumą bei šilumą... Visa tai nutinka ne todėl, kad kituose kraštuose dangus, oras žemė ir jos gyventojai yra kitokie, o todėl, kad keliaudami kitokie būname mes patys. Ištrūkę iš kasdienybės įpročių ir prievolių narvo, staiga atgauname tikrąją žmogaus laisvę, susigrąžiname gyvenimo geismą, džiaugsmą ir pilnatvę." - Jurga Ivanauskaitė
Vos peržengiu valstybės sieną, vos nužengiu nuo klibančių lėktuvo laiptų ant naujos žemės, kūnas pereina į kiek kitą veikimo lygmenį - visi jutikliai itin suaktyvėja ir išgyvenu vėjo stiprumą, oro drėgnį ir jo salsvumą visa savimi. Žinau, kad erdvė nauja, dėl to neištyrinėta ir gal net pavojinga - gali įsijungti kaži koks evoliucinis apsaugos mechanizmas - tad stengiuosi ją pažinti, kad ir nesąmoningai, kreipdama dėmesį į kiekvieną detalę. Taip, rodytųsi, ir susiformuoja stereotipai, vos kartą nuvykus į Paryžių ir nuolat stebint pulkus žmonių ant šaligatvių išsipylusiose kavinėse, nusprendžiant, jog taip ir gyvena kiekvienas prancūzas - stebėti, analizuoti, daryti išvadas kelionėse gebam itin efektyviai, net jei tai ir veda prie kiek grubaus stereotipizavimo. Nes mes matom pavyzdžius ir mokomės iš jų, nors savame mieste pamačius pulkus žmonių lauko kavinėje praeinam pro šalį ir tiek. Kelionė skatina kreipti dėmesį, kelionė skatina mokytis.

Rodosi, jog pastabumas bekeliaujant ir atneša gražiausias patirtis - stebėti kaip išsisluoksniuoja spalvos danguje auštant, neregėti vaisiai, ragaujami bene užsimerkus, idant nebematyčiau kas aplink ir susitelkčiau vien ties skoniu, tad pastebiu kiekvieną saldumo natą ar netikėtą rūgštumo prieskonį, architektūra, kuri žadina visas meno istorijas žinias ir verčia šokinėti vietoje, varginant savo bendrakeleivius pasakojimais apie tai, koks puikus gotikos pavyzdys štai atsidūrė prieš mus. Tad visi veiksmai kelionėje lyg įvyksta remiantis prielaida, jog štai vyksta kažkas naujo, jaudinančio ir įspūdingo, kas turi būti pastebėta ir išmokta. Ir aš tvirtai tikiu, kad tokį požiūrį pritaikius kasdienybėje malonių staigmenų aplinka pateiktų gerokai daugiau. Nes aplinkai būtų suteikta proga jų pateikti.

Jei prielaida kelionėje yra svečios šalies egzotika ir nepažinumas, prielaida kasdienybėje dažnai būna bene priešinga - aš prabundu rytą ir einu mokytis ar dirbti, ir žinau, ko tikėtis, ir žinau, kas aplink mane, ir, tiesą sakant, esu per daug užsiėmusi, kad rūpinčiausi kuo kitu. Aš einu gatve, mano mintyse skrieja darbų sąrašai ir pokalbiai, kuriuos reikėjo užbaigti kitaip, sukasi mintys, kurias norisi sustabdyti ar išguiti, nepalieka jausmai, idėjos, prisiminimai. Tokiam mažam chaose dažnai prabėga visa diena, pilna įvykių, veido išraiškų ir prasmingų nutylėjimų, kurie praeina nepastebėti, nes visas dėmesys iš aplinkos buvo pasitraukęs į minčių turinį. Tačiau gyvenimas vyksta pasaulyje, kuriame cirkuliuoja deguonies ir azoto molekulės, kuriame mirksi šviesoforai ir šypsosi praeiviai vedžiojantys sušalusius šunis. Tad kartais einant nioliktą kartą per savaitę tuo pačiu taku, į aplinką sugrąžina koks kiek neįprastas reginys, kad ir dviratininkas sumanęs paleisti vairą, tuomet pakelti kojas į orą palikus pedalus, tuomet atsilošti ištiestomis į šonus rankomis ir skrieti - ir tuomet lyg niekur nieko suimti dviračio kontrolę į rankas ir pasukti už kampo. Lyg ir nieko ypatingo, bet kelios sekundės nepažįstamojo laisvės (tokio pasimėgavimo veide patirti skrydį viso labo tevažiuojant dviračiu) virto tokia gražia metafora, kaip kiekvieną akimirką galima įprasminti kiek kitaip, apskritai, kad galima ją įprasminti. Jei tik nepasivarginsiu atkreipti dėmesį į tai, kad pasaulyje yra kažkas apart manęs.

Dėl to keliones suvokiu ir kaip treniruotę, savotiškus kursus kaip mokytis iš pasaulio, kaip stebėti žmones, kalbėtis su jais ir pasakoti istorijas, kaip ieškoti kelių į parkus ir bokštus, suteikiant sau progą pasiklysti, nes tuomet gali atrasti naują taką, kaip domėtis aplinka - galbūt net paskaityti apie gatvės kuria vaikštai istoriją, nes tuomet ji atgyja, tuomet suvoki, kodėl ji atrodo taip ir šitaip vadinasi, kokie žmonės vaikščiojo ja prieš pusšimtį metų ir kodėl tau tai svarbu. Visas pasaulis atgyja, vos pripažįsti, kad kiekvienas daiktas ir žmogus turi savo istoriją, kurią būtų velniškai įdomu išgirsti. Bet tam, kad tai pripažintum, turi pastebėti. Ir tam, kad tai pastebėtum, turi kreipti dėmesį ne vien į savo mintis, bet ir į tai, kas vyksta aplink, nė nesvarbu, ar aplink Venecijos karnavalas, ar švelniai pašalusi Roterdamo gatvė, ar Katedros aikštės vidurys Vilniuje, be atilsio žadantis stebuklus. Net ir Katedros aikštėje galioja tie patys dėsniai: jei nori atrasti stebuklą žadančią plytelę, turi ją pastebėti, net jei ji ir aktyviai bando pasislėpti kitų plytelių neįspūdingame pilkume. Bet stebuklai ne vien ant plytelių ir ne vien prie didžiulių klasicizmo paminklų, net ne vien kelionėse, stebuklai, drįstu teigti, yra drąsoje pastebėti ir pabandyti suprasti. Pabandžius suprasti daiktai ir žmonės darosi įdomesni. O kai suvoki, kiek įdomių dalykų slepiasi kiekvienoje aplinkinėje molekulėje, nebegali grįžti prie naivaus tikėjimo, kad pažinai visa, kas aplink, o kas kiek neįprastesnio gali nutikti tik kitame krašte. Nes nutikimai priklauso ne nuo krašto aplink, o nuo tavęs paties ir tavo dėmesio dosnumo aplinkai. Nes gauni tiek, kiek duodi. 
Kur begyvenčiau, giedras naktinis dangus man gniaužia kvapą.


0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas