Search

Content

Viskas prasideda nuo vienos istorijos

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Olandija, 2015

Mano draugas I. į Olandiją atvyko iš Amerikos. Jo svetainėje šviečia kalėdinės lemputės ir jo katė pavadinta Bob Marley garbei. Mes kalbam apie kolektyvinę pasąmonę, apie MH17, geriam pieną su medum prieš miegą paryčiais ir arbatą ant stogo jau prašvitus. Jis pasakoja kaip jam patinka kvantinė fizika ir kaip dalelės kinta kartu, net per milžinišką atstumą, nes yra susijusios, ir kaip tai susiję su žmogaus sąmone ir neurobiologija. Aš skaičiau apie tai pastaruoju metu - apie kvantinę fiziką, apie sąmonės apibrėžimus, žmogaus apie smegenų veiklą - bet visa tai kartu ėmė sietis tik pradėjus kalbėti vakar popietę. Mano klausimai nyksta jų nė neuždavus, mano abejonės dėl pasirinktų krypčių dyla. Nes I. sako, kad nori kuo greičiau įgyt patirties tyrimuose, kad kuo greičiau galėtų pradėti tuo dalintis su kitais ir tikrai jiems padėti. Ir suprantu, kad jaučiuosi taip pat. Esu girdėjus argumentą darau tai, nes noriu padėti žmonėms begalę kartų, ir jo nuoširdumo procentas svyruoja, dažnai kažkur apie pažemę. Bet ne šiuo atveju, nes I. atvirumas mane visad kiek nustebina ir net akimirkai sustingdo, ir jis buvo vienas pirmųjų mano sutiktų žmonių, parodžiusių, kad iki sielos gelmių nuoširdūs žmonės tikrai egzistuoja. Ir dėl to galim kalbėti apie tai, kas mums artima ir svarbu. Mes niekad nešnekėjom apie orą.

Mano draugas I. išvyksta iš Olandijos į Ameriką. Ir vakar buvo paskutinis kartas, kai jį mačiau, gal kelių metų perspektyvoje, gal gyvenime. Po prašymų rašyti, pažadų siųsti nuotraukas ir dviejų apsikabinimų aš einu į priekį, noriu atsisukti, bet žinau, kad nieko nebepamatysiu. Man velniškai liūdna, aš velniškai laiminga, visa tai kartu, tad tepajėgiu žiūrėti į vieną tašką kol metro nuskamba mano stotelės pavadinimas. Ir dar jaučiu tokį įkvėpimą gyventi. Nes vienu metu į mintis suplūsta visa, ko mane savo buvimu išmokė I., kad ir visiškai netiesiogiai. Rodosi, kad geriausiai tai apibendrina vienintelė frazė: visa prasideda nuo istorijos.

Dažnai noriu prakalbinti žmogų, iš tiesų jį pamatyti, sužinoti, ką jis jaučia ir kas gyvena jo mintyse. Ir gali žmogų prakalbinti pasakodamas istoriją. Pasakoti apie save, parodant, kas esi, parodant, kad nori dalintis savo patirtimi ir nori bendrauti nuoširdžiai, parodant, kad šita erdvė pasakojimui saugi. Taip paskatinant pasakojimą iš nepažįstamojo pusės ir nusiteikiant kuo atidžiausiai jo klausyti. Gali pasakoti apie atsitiktinius pokalbius gatvėje, gali pasakoti koks nušvitimas šiandien tave aplankė per pusryčius bevalgant avižinę košę su cinamonu, gali pasakoti apie savo mėgstamiausią vietą šiame mieste ar pasaulyje, apie sau brangius žmones ar kaip vaikystėje laipiodavai po obelis. Gali pasakoti, kaip dabar jautiesi. Retai kas to klausia ir dar rečiau drįsta patys pradėti apie tai kalbėti. Kaip neįprasta pasakyti "man dabar taip baisu", ir kaip to reikia, nes jausmų reiškimas sukuria bendrą pagrindą tarp bendraujančių žmonių, nes jausmai tokie fundamentalūs ir mano emocijos gerokai panašesnės į tavo nei galim numanyti. Dėl to kai pasakoji man apie savo baimę aš jau jaučiuosi arčiau tavęs. Nes man irgi būna baisu. Kaip ir kiekvienam praeiviui, kurie štai ramūs eina pro mano langą.

Karjeros pasirinkimas irgi susijęs su savos istorijos pasakojimu arba pagalba ją pasakoti kitiems. Žinojimas, kodėl dirbi šį darbą, investuodamas šimtus valandų kiekvieną mėnesį į jį, kursto įkvėpimą, tikrą įkvėpimą, nesusijusį su motyvaciniais plakatais. Nes kai žinai priežastį, kodėl tavo darbas svarbus, kam jis padeda ir kuo jis yra vertingas dabar ar bus vertingas po dešimties metų, tuomet gerokai smagiau kilti kas rytą. Nes savo darbu gali išreikšti save, ypač jei tai kūrybinis darbas. Dėl to man patinka knygos paremtos biografijomis, nuotraukos, kuriose ne vien gražus vaizdas, bet ir įvykių ar jausmų gama, man patinka vien jau pastanga išreikšti tai, kas tau nutiko per kokį pasakojimą ar kūrinį, dalinantis tuo ir leidžiant tuo dalintis kitiems, sakant, čia esu aš, aš tai išgyvenau, gal tu dabar jauti kažką panašaus? 

Dar yra rašymas, kur norisi atrasti harmoniją tarp gražių žodžių, kurie tuo pačiu yra ir prasmingi, įsitikinant, kad prasmingos mintys neskamba per daug didaktiškai ar familiariai. Tad pastaraisiais metais tiesiog renkuosi pasakoti istorijas. Nes niekas neišgyveno mano patirčių giliau nei aš, niekas negali mano susitikimų, pokalbių ar nutikimų papasakoti detaliau. Ir čia turbūt slypi nemažai istorijos vertės - ji leidžia atskleisti žmogaus unikalumą ir norą tuo savitumu dalintis. Ji tampa būdu dalintis patirtimi, būdu užmegzti saitus su žmonėmis, būdu gyventi autentiškai, jaustis reikalingu. Nes atrandi tai, kas kasryt einant į darbą gatve dažnai nepajaučiama - kad gali dalintis ištisu pasauliu su šalia esančiu žmogumi. Jei tik išdrįsti parodyti, kokios keistos/jautrios/naivios/drąsios tavo mintys. Ir jei suteiki galimybę tai parodyti kitam. 

Visa suteka į istoriją, pats gyvenimas tampa istorija, mano egzistencijos plonytis siūlas yra pasakojimas, kurį papildau kas akimirką, kaip ir tu. Mano draugas išskrenda, bet jo istorija lieka su manim. Ir aš mokausi pasakoti saviškę. 


2 komentarai (-ų):

  1. "Tu būsi įdomus, jei turėsi gerą istoriją ir kam ją papasakoti."

    Migle, o, kaip ačiū Tau! Be galo įkvėpei.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Sakyčiau, jog kiekvienas žmogus gali būti įdomus, gera istorija nė nebūtina, ir klausantysis net nebūtinas, mat gali pasakot savo istoriją per kūrinius, pasakot labai paprastus dalykus ar išvis žodį /pasakojimas/ naudot kaip metaforą :)

    Džiaugiuosi girdėdama, kad įkvėpimas aplankė!

    AtsakytiPanaikinti

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas