Search

Content

Apie intravertus, jautrumą ir kūrybą

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Olandija, 2015

Kai einu gatve mane pasigauna koks kvapas, kad ir jūros, taip, jūros, būtent to karto kai važiuoju autobusu iš Vilniaus į Palangą vėlyvą rugsėjį saulei besileidžiant (pakeliui skaitydama Krakauer'io "Into the Wild") ir kai išlipusi jau prietemoje uodžiu sūrų vandenį ir jūržoles. Mano kairė yra geltonai raudonai oranžinė, dešinė - žaliai mėlynai violetinė ir savaitės dienos taip pat turi spalvas. Aš jaučiu šviesos tonus, jaučiu garsus, jaučiu žodžius ir jei pravirktum tai jausčiau taip pat giliai. Tam kad pavadintumėm žmogų sugalvojam daug etikečių, nes etiketės patogios ir spalvotos, vadinam žmones jautriais ar intravertais, iki galo kartais nė nesuvokdami etikečių prasmės (svarbiausia, kad jos patogios ir spalvotos).

Paprasčiausias ir tiksliausias intravertiškumo apibrėžimas yra klausiant, iš kur semiesi energijos. Ar įgauni jos būdamas tarp žmonių, ar būdamas vienas. Ir tiek. Didžioji dalis intravertų yra jautrūs žmonės, jautrūs plačiąja prasme, nes jie tiesiog imlesni pojūčiams, dirgiklį analizuojantys ir patiriantys stipriau. Ir tiek. Tai nereiškia, kad jie nenori bendrauti, yra nedrąsūs ar neturi ką pasakyti. Dažnai jų vidinis pasaulis labai detalus ir ryškus, o išorinis pasaulis toks triukšmingas, toks pasiryžęs bent penkis kartus per dieną apdalinti paviršutiniškais pokalbiais apie orą, kad kartais nebelieka energijos atsakyti. O mes tai ignoruojam ir apsimetam, kad tyla yra asocialumo požymis, kad geriausias laiko praleidimo būdas yra grupėmis ir šiaip, kad žinom geriau. Tiesa ta, kad kiekvienas žmogus toks unikalus ir toks savaip jaučiantis, kad pritaikyti tas pačias schemas tiek sudėtinga, tiek netgi nedora.

O rodyti savo jautrumą rodosi dar nedoriau. Jautrūs žodžiai lyg per banalūs, jautrus ir artimas santykis lyg per drąsus, jautrumas vos sutiktų žmonių atžvilgiu išvis sunkiai suvokiamas. Dėl to man taip patinka plėsti savo pasaulio ribas sutinkant žmones, kurie yra tiesiog savimi, nebandydami atitikti naujausio plastmasinio trafareto. Jie kalba kaip jiems patinka būti vieniems, kaip pozityvumas jiems neatrodo naivus, kaip jie klauso muzikos kuri nėra perkusija sprogstantis mažoras, kaip kuria.

Dažnai jautrumas vadinamas palaiminimu ir prakeikimu, nes jausdamas giliai išgyveni patirties grožį itin intensyviai, bet taip pat stipriai išgyveni ir skausmą. Ir vis dėlto, net pastarajame fakte galima atrasti gėrio, nes stiprūs jausmai (nesvarbu, ar su pozityvumo ženklu) įkvepia kūrybą. Nes kai mintys ir visos kraujagyslės pulsuoja jausmu ir idėja, reikia visa tai kažkur sudėti. Dėl to pirštai pradeda kabinti gitaros stygas ir stalčių gilumoje ieško akvarelinių pieštukų, bando užrašyti mintyse besisukančius žodžius ir garsus, kuriems galbūt pridera vieną dieną tapti muzika. Galima lipdyti filmus ir fotografuoti pasaulį perteikiant savo požiūrį į jį, galima tapyti rudeninius miškus ar formuoti molinius puodelius arbatai, dar galima rašyti tekstus, kurie virsta laiškais ar knygomis ar tiesiog žinutėmis pačiam sau. Visa tai padeda gyventi kokybiškai ir visa tai stato pasaulį.

Nes, sako, sukurti robotai, gebantys tobulai atlikti muziką. Bet tame nėra jausmo, tame nėra kūrybos. Būtent dėl to toks žavus džiazas, žaidimas, spontaniškumas. Gyvenimas pačia plačiausia ir šviesiausia prasme. Dėl to norisi nukratyti nuo tylos ir jautrumo tą banalią nuobodumo etiketę, norisi skatinti žmones pajausti, ką jie sugeba ir leisti jiems susikurti sąlygas to siekti ir tame tobulėti. Norisi kuždėti į kiekvieną klausiančią ausį padrąsinimą eiti į priekį ir pasakoti savo istoriją. Drąsa ir laisvė įgalina kurti - dalintis tuo, ką tik tu gali duoti pasauliui. Ir man rodosi, kad pastarasis sakinys yra laisvai suformuluota gyvenimo prasmė. Aš galiu daryti daugybę puikių dalykų, kuriuos sugeba daryti likę septyni milijardai, bet giliai tikiu, kad yra koks vienas kol kas sunkiai nusakomas daiktas, organizacija ar reiškinys, kurį galiu sukurti tik aš. Tad mano tikslas yra tai atrasti ir paversti tai realybe. Ir tiek. Tai nebūtinai turi būti organizacija, išgelbėsianti visus alkstančius ar tobulai realistiški paveikslai. Tai gali būti pagalba kaimynų šeimai - megztomis kojinėmis, kakava ar daržovėmis - kuriai niekas kitas nepadės, tai gali būti skausmas ištransliuotas į ypatingą muziką, kurią atras žmonės, ar net vienas žmogus - jei sugebi suteikti laimės bent vienam žmogui, tai jau patobulintas pasaulis - net vieno žmogaus pasaulis yra visas pasaulis jam - visa, ką jis turi. Ir prisidėti prie pasaulio laimės yra visai įspūdinga, pripažinkim. Ir taip pasiekiama.

Dėl to man kartais gera ir liūdėti - nes žinau, kad be šitos lietingų rytų toli-nuo-namų melancholijos neturėčiau viso kito gėrio, kuris sukasi mintyse ir darbuose, o per mintis ir darbus sutinku žmones, įkvepiančius tolesnes mintis ir darbus. Taip užsisuka kūrybos ir saitų su kitais ratas. Ir būtent per šį rato mechanizmą gimsta mokslo atradimai, stulbinanti muzika, ir žodžiai smingantys į širdį. Visa taip paprasta - leisti sau būti savimi ir atidžiai klausytis. O tuomet eiti į pusę, į kurią šaukia vidus. Ir tiek.


2 komentarai (-ų):

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas