Search

Content

Apie stiprybės, komforto ir ramybės sintezę

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2014

Kai rytą pramerkiu akį ir įvertinusi dangaus atspalvį suprantu, kad greitai skambės žadintuvas, dalis manęs džiūgauja nauja diena ir keliomis papildomomis minutėmis dienai švęsti. Kita dalis akimirkai panori įsirausti dar giliau į patalus, iki žadintuvo suskambėjimo ar visai likusiai dienai. Ir tai tik vienas pavyzdžių, kai tenka spręsti dilemą tarp komforto ir stiprybės. Pavyzdys paprastas ir daug jėgų nereikalaujantis. Judant toliau per dieną sprendimai tampa kiek sudėtingesni. Ypač pradedant naujas veiklas, visiškai nesėkmingai jose pasirodant, arba įveikiant jas gal ir padoriai, bet su klaikiai besidaužančia širdim. Ir kai rodyklėms sukantis vakaro link kaupiasi nuovargis, auga ir klausimų sau emocinis intensyvumas. Dauguma klausimų galiausiai sutelpa į vienintelį - kodėl turėčiau būti stipri. Eidama per provokuojančią, galimybes ir prioritetus išbandančią dieną sau kartoju, kad tai mane daro stipresne. Ir jei tik suvokiu kodėl ir kaip - neabejoju, kad visa tai išties į naudą. Bet nuovargis palieka mintis kiek miglotas, tad grįžusi į įprastą sąmonės būvį iškeliu sau tą patį klausimą. Ir, rodos, matau atsakymus.

Grįžus namo po ilgos dienos kartais taip norisi atsipalaiduoti. Juolab, atsipalaidavimas juk nusipelnytas. Ir tuomet paprasta sukti prie komfortą tiesiausiu keliu suteikiančių šaltinių - kad ir atsitiktinių straipsnių ar vaizdo įrašų. Mąstau, kaip įgauti jėgų neišmetant turimų valandų, tokių ribotų. Kaip kaitalioti komforto ir augimo etapus efektyviai, kaip žinoti, kada išties metas ilsėtis, o kada mintis užvaldęs įkyrus įprotis ir tiek. Galiausiai, kaip augti net ilsintis. Arba - kaip ilsėtis augant.

Kai kalbu apie augimą, turiu mintyse veiklą, skatinančią judėti savo sugebėjimų ribų link. Sugebėjimų konkrečioje srityje. Kai sakau kalbą ir vėliau nervinuosi, nes galiu suskaičiuoti kiek per daug dalykų, kurie nenusisekė. Kai bendrauju kalba, kurios įgūdžiai labai kuklūs, bet naudoju ją iš paskutiniųjų, nes žinau, kad po daugelio chaotiškų pokalbių vieną dieną kalbėsiu sklandžiai. Ir tie chaotiški visai nepatogūs pokalbiai yra būtina sąlyga sklandumui (ir patogumui) pasiekti. Veikla, kurioje maža komforto, kuri, sakytum, pasiglemžia nemažai energijos, iš pirmo žvilgsnio neatrodo patraukli, bet jei matai, ką ji neša ir kas laukia ateity arba jei matai, kaip galėtum pakeisti savo santykį su tokia veikla, staiga patogi būsena nebe taip rūpi. Nes supranti, jog stiprybėje gali atrasti ramybę.

Jei būčiau velniškai turtinga, pagalvojau, turėčiau dar mažiau laiko. Nes mane suptų šitiek galimybių kuo įvairiausioms įdomioms veikloms. (Buvimą velniškai turtinga naudoju kaip naivų pavyzdį siekdama iliustruoti neribotas pasirinkimo galimybes, tiek veiklų, tiek apskritai laiko planavimo atžvilgiu). Tad panašu, kad dabartinė problema nėra užimtumas, veikiau - įdomumo jame trūkumas. Ar pats požiūris į įdomumą. Juk sutelkus pakankamai dėmesio, bene kiekviena veikla gali tapti tokia įdomi. Nes matyti detalės, pro kurias akys anksčiau praslysdavo. Jei pakankamai dėmesio sutelkiu į veiklą, į pokalbį, į straipsnį besimėtantį sąvokom nuo kurių sudėtingumo raukausi - visa tai tampa taip įdomu ir taip vertinga. Kai šios minutės veikla tampa vienintele įmanoma veikla, nes apie kitas paprasčiausiai negalvoju, ir kol negalvoju, tol jos mano sąmonės realybėje neegzistuoja. Tad sutelkus dėmesį lieka tik ramybė. Tik viena veikla, visas dėmesys jai ir skaidrios mintys. Tik ramybė. Ir kiek daug išmoksti, nes jei iš tiesų imi klausyti žmonių, jei iš tiesų imi skaityti išmintingus tekstus (nuo pradžios iki galo), jei nemeti veiklos vos pasidaro sunku, supranti, kad mokytis gali iš visko ir iš kiekvieno. Tavo sugebėjimai plečiasi iki nematomų ribų ir tada ima plėsti pačias ribas.

Išties - noriai investuoji energiją, kai aiškiai matai, pavyzdžiais ar neįkainojama vaizduote, ko gali pasiekti, kuo gali tapti. Ir kai taip aiškiai matai, kai tiek tiki idėja, jog žinai, kuo tapsi - išties tampi tuo žmogum. Viskas, kas belieka - tai nueiti kelią iki tol, kol tai pamatysi savo akimis. 

Kartoju veiklas, vis labiau jas įvaldau, ir ne vien jas, - jausmas prasiveržia į bendrą būseną, būseną, kai visai gera matyti, kur juda gyvenimas. Kuris yra mažų veiklų, mažų pokalbių sumos. Ir taip gera gausybės margų dėmenų chaose kvėpuoti ramybe, sėdint sukryžiavus kojas kažkur erdvėje, kol aplink sfera srūva žmonės, daiktai ir nutikimai. Kai esi itin susitelkęs, patenki į tokios sferos vidurį - ir joje taip ramu. Toks jausmas, kad gali visą sferą valdyti, nes imi tiek pasitikėti savim ir pasauliu. Kas keisčiausia, šitokiam jausmui aplankius nieko valdyti per daug nė nebenori. Valdai tik save. Ir to visiškai pakanka. 

Aš turiu būti stipri, nes būti stipri noriu. Noriu, nes man tai teikia begalę džiaugsmo. Kad ir labai praktiškai - kai rašau dalykus už kuriuos esu dėkinga kiekvieną vakarą, dienos praleistos itin patogiai nekelia per daug minčių. Užtat begalę džiaugsmo (ir idėjų) teikia jausmas lipimo per save, savotiško augimo iš savęs, liekant savimi, tik praturtinta patirtim ir žinojimu, kaip gera būti susitelkus į pasaulį.

Paryčiais pramerkiu akį. Neįtikėtinai šviesu. Suprantu, kad sninga, gausiai ir gyvai, visai neįprastai šiam klimatui. Ir jaučiuosi kaip mažutėlis vaikas per Kalėdas, man nerūpi žadintuvas ir likusios sapnų minutės, nerūpi ir faktas, jog diena laukia pilna darbų. Nes visam šiam vietiniam chaose jaučiu kaip gyvas džiaugsmas yra įskiepytas į mane, nepaisant to, ką daryčiau, kur eičiau ar kam sakyčiau kaip gyveni. Pėdom paliečiu grindis, tiesiu rankas dangaus link. Pūga už lango rodosi tokia rami. Ramu ir viduje.


0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas