Search

Content

Apie vakarienę su cirko artistais

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Olandija, 2014

Sekmadienis sutemo, išėjau į vėsų lyjantį lauką. Kirtau vieną tiltą. Antrą. Trečią. Iš abiejų pusių supo šviesų atspindžiai ramiam vandeny. Žinojau, kur einu, bet neturėjau užrašyto adreso. Ar vietos pavadinimo. Ir, pasirodo, ta vieta neturėjo iškabos. Tad nė nežinodama ją praėjau porą kartų. Pirmyn. Atgal. Tada paskambinau tą vietą entuziastingai rekomendavusiam draugui ir prisipažinau, kad pasiklydau. Ką tik perėjau mažą tiltą, sakiau, kur sukti dabar? Lyg šitam mieste būtų maža mažų tiltų. Tuomet ir paaiškėjo, jog tos milžiniškos medinės arkinės durys ir yra tai, ko ieškojau. Greitu žingsniu grįžau, patraukiau rankeną. Užrakinta. Kai jau sukausi eiti, prasivėrė durys, buvau pasveikinta ir įžengiau į šilumą. Visa vakaro pradžia dabar jau rodosi tokia graži ieškojimo metafora.

Viduje nedidelė patalpa užpildyta keturiais stalais, daugybe skirtingų kėdžių, barą primenančiu baldu, keletu žmonių ir šunimi, kuris dresuojamas būti cirko artistu (nors tai pats paprasčiausiai išrodantis šuo, patikėkit). Kai kurie žmonės vieni kitus pažįsta, nes čia gyvena ar lankosi dažnai, kiti čia pirmą kartą, kaip šiandien pro šalį bėgęs ir keistu pastatu susidomėjęs belgas architektūros praktikantas, tiesiog paskambinęs į duris. Ignoruodami nematomą atstumą prideramą nepažįstamiesiems kartu susėdam prie stalų, valgom morkų ir saldžiųjų bulvių sriubą kalbėdami, kaip kilo idėja pradėti organizuoti tokius vakarus. Sakė, prieš septynetą metų vienam namo gyventojui pritrūko pinigų nuomai, tad visų kaimynų pastangomis pamažu įsitvirtino bendrų sekmadienio vakarienių tradicija, kai vos už kelias monetas kiekvienas gali ateiti ir vakarieniauti kartu. Šalia manęs sėdėjo Honkonge gimusi ir Londone gyvenanti mergina, prieš keletą metų supratusi, kad nori tapti cirko artiste. Ir įstojusi to mokytis. Šalia jos - argentinietis ir italė, abu taip pat cirko artistai. Šnekam toliau ir kartu ragaujam apelsininio kuskuso, paklausta ką veikia cirko arenoje londonietė atsako, kad ji viena tų, kurie ten, aukštai, balansuoja ant lyno. Tuomet pašoka prisiminusi, kad turi pagamint karamelę desertui ir į jos vietą prisėda britas, studijuojantis orus ir vandenynus. Kaip fiziką. Jis pasakoja, kad kai įsigilini į fizikos dėsnius, galiojančius vandenynams, panašius dėsnius imi pastebėti ir tarp žmonių.

Po deserto einam apžiūrėti namo, kuriame begalė erdvių virtuvių, dviaukščių sujauktų kambarių ir neapšildytų dirbtuvių. Palei stačius medinius laiptus kaba ryškūs paveikslai ir daugybė nuotraukų menančių kartu užgyventą laimę, koridoriuje stovi šaldytuvas, ant kurio pilna žodžių-magnetukų. Žodžiai tokie gražūs, kad bene bet kokios jų kombinacijos pavirsta literatūra. Stoviu kelias minutes, žiūriu į šaldytuvą prietemoj ir rankioju žodžius. Surenku dvi eilutes (aušta rytas / švelnus murmesys) ir jau laikas kilt laiptais į viršų, tad trieilį užbaigiu arčiausiai pasipainiojusiais paprastais žodžiais. Paskutinė eilutė skambėjo su meile. Kartais nelieka laiko rinktis nebanalų kelią. Ir kartais banalus variantas, žinutės ant šaldytuvo atveju, yra kuo puikiausias pasirinkimas, ypač įsivaizduojant, kaip kažkas kitąryt mieguistai ieškos pusryčių, akys užklius už žodžių ir šis hipotetinis asmuo nė nenumanys, kokių jėgų tos eilutės sudėliotos.

Užlipam į viršutinį aukštą, didžiulę baltą erdvę su stoglangiais. Palubėje scenos šviesos. Pora olandų čia pat išnaudoja erdvę - mergina atsistoja vaikinui ant pečių. Batais su kulniukais. Pasirodo, jie irgi cirko artistai. Ir tai nebestebina. Čia, sako, vyksta ir pasirodymai karts nuo karto. Stovim ratu bandydami ignoruot žvarbą kiaurai plūstančią pro sienas ir velniškai aukštus senovinius langus, palei kojas bėgioja jau minėtas talentingas šuo, pažeme ilsisi tapybos darbai ir krūvos teptukų. Jie pakviečia į artimiausią cirko pasirodymą vasarį.

Kartais eini pats dorai nesuvokdamas kur ir atsiduri netikėčiausiose vietose, tarp kuo įdomiausių žmonių, idėjų ir erdvių. Vakaras suteka kai juokiamės į orą, kai kertam tiltą su vėju ir šviesuliais vandeny. Ir kai išsiskiriam, miestas nepaliauja švytėti. 


2 komentarai (-ų):

  1. Nerealu. Nuostabi idėja tokie vakarai ir kaip visada įtraukiantis pasakojimas. Ačiū.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Dėkui, Sonata. Būtų smagu kažką panašaus atrast (sukurt?) ir Vilniuje.

    AtsakytiPanaikinti

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas