Search

Content

Savaitgalis Paryžiuje

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Prancūzija, 2014
Kai pasakau draugams, kad į Paryžių važiuosiu autobusu, jie raukosi ir pasakoja kaip nepatogu tai gali būti ir kiek laiko tai gali užgaišti. Bet, tik pagalvokit, kokia prabanga yra tiesiog šokti į autobusą ir prabusti jau Paryžiuje! Ir pakeliui nužvelginėti trejeto šalių pakeles. Tad ketvirtadienio vakarą užrakinu duris, pasigaunu tramvajų ir išlipu prie centrinės stoties. Ji sukelia kaži kokį laisvės jausmą, nes metas jau vėlus ir tamsu, o ji tokia šviesi ir pilna spalvotų traukinių skambiais kelionių maršrutais.

Jau būdama netoli pirmojo vakaro tikslo sutinku Amsterdame studijuojantį ekvadorietį, paklydusį tarp autobusų maršrutų (ir sakantį, kad turim tą pačią problemą - mūsų šalis vargiai kas žino, nors aš nedrįsčiau taip lyginti Lietuvos ir Ekvadoro žinomumo). Tada išsiskiriam, tada sutinku kiną, su kuriuo pakalbam apie dideles traukinių ir mažas autobusų kainas, taip tarsi morališkai besiruošdami ilgai kelionei. Lipu į autobusą, susimetu į ausis geros muzikos (nes vargiai yra kas geresnio nei gera muzika ir lėkimas per autostradą naktį). Važiuojam tiltais, tuneliais ir greitkeliais. Ir jau po poros valandų pramerkusi akį matau Briuselį. Šypsausi pro miegus, kad štai vidury nakties dairausi po Briuselį su keistom skulptūrom ir dailia bažnyčia, kurios kryžius apraizgytas raudonom lemputėm, tokiom pat, kaip šalia esančio klubo pavadinimas. Po kelių nusnaustų valandų žadina žodžiai Sveiki atvykę į Paryžių.

Šešta valanda. Aplink tik apsimiegoję turistai, patys, rodos, nežinantys, kaip ir kodėl taip anksti čia atsirado. Oras palengva ima karamelizuotis nuo pradedančių veikti mažų kepyklų. Ant šlapio gatvės žibintais apšviesto šaligatvio pasakiškai lėtai ir manevringai nusklendžia didžiulis geltonas lapas nuo artimiausio klevo. Kaip sakė V., Paryžius rudenį - viskas taip, kaip ir turi būti.
Septinta valanda. Restoranų staliukai išnešami laukan, atsidaro durys į užkandines, pasirodo pirmieji bėgikai. Sutinku pirmąjį paryžietį ir paklausiu kuria kryptimi eidama galėčiau rasti Eifelio bokštą, jis nurodo kryptį, dar palydi iki artimiausio metro, dėl jo lokacijos pasikonsultuodamas su kitais retais praeiviais. Kol lydi spėja papasakoti istorijų apie savo draugus, apie tai, ką būtina pamatyti Paryžiuje, kaip paryžiečiai vadina taksi, ir dar velniai žino ką - suprantu geriausiu atveju pusę jo žodžių ir atsakinėju ne itin žaviai skambančiu prancūzų-italų (ir, kai neviltis aplanko) anglų kalbų mišiniu. (Likusią dienos dalį nusprendžiu ignoruoti savo išsilavinimą prancūzų kalboje, kuris lyg ir kadaise nutiko, bet dabar yra vargiai panaudotinas). Galiausiai, kai patikinu, kad nuo čia jau tikrai nepasimesiu, jis pasveikina atvykus į Paryžių (tokių pasveikinimų turbūt per daug nebūna) ir eile laiptelių leidžiuosi į metro.

Metro sistema čia gan paprasta ir patogi, ir, na, man patinka metro. Nes gali klaidžioti mieste be menkiausios nuovokos kur esi, tuomet nuvargęs tiesiog nueiti iki artimiausios metro stotelės ir greitai pasiekti norimą tašką. Ir norimas taškas šį kartą yra Eifelio bokštas. Reikiamą stotelę sąraše randu nesunkiai ir pasigaunu požeminį traukinį. Gyvenimas Paryžiaus metro ne itin skiriasi nuo Londono, bet iškart atkreipiu dėmesį, jog daugybė (daugybė!) žmonių skaito popierines knygas. Ir bendrauja kiek gausiau ir laisviau nei Anglijos sostinėje. Ir dar karts nuo karto į traukinį įlipa žmonės, grojantys pučiamaisiais ir surengia mažą koncertą. Išgirdę tai keleiviai ima dairytis, šypsotis ar judėti muzikos ritmu. Važiuoti tamsiais požeminiais tuneliais su garso takeliu gerokai smagiau.

Pasiekiu žemės paviršių, pamatau Eifelio bokštą horizonte ir judu jo link. Dar tik švinta ir jis apšviestas rusvai oranžine spalva, derančia prie aplinkinių nugeltusių medžių ir purvo balų po kojom. Ir nors dabar vos aštunta valanda ryto, bet pašnekovų netrūksta (ne, nenoriu pirkti raktų pakabuko, žinoma, galiu jus nufotografuoti). Saulei kylant gatvės pildosi žmonėmis skubančiais į darbus, keliai - automobilių signalais ir spūstimis. Tuomet ateina laikas duris atverti Triumfo arkai, kur sraigtu sukasi du šimtai aštuoniasdešimt keturi laipteliai, sukasi, kol ima suktis galva ir painiotis kojos. Bet iš viršaus matyti visas Paryžius. Bažnyčių kupolai ir plačios automobilių prikimštos gatvės, senoviniai namai su dailiais balkonais ir medžių alėjos, Eifelio bokštas, žinoma, ir visa, kas gali parūpti. Gal dėl inercijos dėl daugybės sraigtinių laiptų, o gal dėl nekasdienio grožio negaliu sustoti sukti ratų ir apžvalgos aikštelėje, besidairydama ir fotografuodama kiekvieną horizonto plotą bent keletą kartų, bent keliais būdais ir spalvomis. 

Spalvos grįžta į gatves kai ryškiai įsižiebia popietės saulė ir einu palei upę, kur žiba vanduo ir blyksi auksinės tiltų dekoracijos, skulptūros ir tūkstančiai spynų. Paupys atveda iki d'Orsay muziejaus, kuris talpina ištisas sales impresionistų darbų, tad galiu dairytis po Van Gogh'o kambarį ir žvaigždėtą naktį, Signac'o taškuotus uostus ir Venecijos vaizdus, Monet aguonų laukus ir lelijų tvenkinius. Signac'o ir jo kolegų neo-impresionistų darbai taip primena prieš metus Peggy Guggenheim muziejuje Venecijoje matytą devynioliktojo amžiaus pabaigos Paryžiaus avangardo parodą, kur man į akis ir širdį krito pointilistų darbai. Tad gera vėl juos matyti. Ir gera prisėsti lauke šalia muziejaus, kur groja akustinės gitaros, akordeono ir kontraboso trio, groja labai prancūziškai skambančią muziką, natūraliai susiformavusi publika paploja po kiekvieno kūrinio, aš su jais. Jie sėkmingai primena, kad pernakt atsiradau Prancūzijoje, kad čia šilta, saulėta ir kad prieš akis dar visas savaitgalis bastymosi po šitą gražų seną miestą.

Pradėjusi lankyti muziejus neklystu iš kelio ir štai prieš mano akis jau stiklinė Luvro piramidė. Renkuosi tik senovės Egiptui dedikuotas sales, nes Luvras toks neaprėpiamai didelis, o diena tokia trumpa. Ir nes esu tikra, kad į Paryžių dar grįšiu ir skirsiu padorų kiekį laiko visam šiam meniniam palikimui apžiūrėti ir įsisąmoninti. Tad vaikštau tarp mažais hieroglifais išraižytų sarkofagų ir žydrais mineralų dažais spalvintų skarabėjų, išrašytų ištapytų papirosų ir kuo dailiausių kelių tūkstančių metų senumo papuošalų. Viskas kaip ir būtų gražu ir tiek, bet visa ekspozicija padeda dar ir suvokti, jog visa, kas prieš mano akis buvo pagamina žmonių, gyvenusių prieš tūkstančius (tūkstančius) metų. Gyvenusių visai kitaip nei aš ir tuo pat metu taip panašiai. Ir šis faktas, kartu su visa kultūrine mistika (kad ir kačių mumijomis, kaip jums tai) tiesiog gniaužia kvapą. 

Tuomet vėl išnyru į dvidešimt pirmąjį amžių, kur aplink fontaną su auksinėmis žuvelėmis ilsisi meno kiek nuvarginti Luvro lankytojai. Apsirūpinu užkandžiais ir suku besiilsinčiųjų link. Su bagete vienoje rankoje ir fotoaparatu kitoje. Viskas taip, kaip ir turi būti. 


2 komentarai (-ų):

  1. Mūsų pirmasis apsilankymas Paryžiuje irgi buvo autobusu, keliavom iš Londono, tai kelionė truko tik 8 valandas :) tik Luvro iš vidaus aš pažiūrėti nespėjom. Reiks grįžti.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Jolanta, važiavau iš Amsterdamo, tad kelionė buvo dar kiek trumpesnė. :) O dėl Luvro grįžti tikrai verta, kaip ir dėl kitų (begalės!) muziejų ir galerijų, kaip ir dėl pačios miesto atmosferos.

    AtsakytiPanaikinti

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas