Search

Content

Savaitgalis Paryžiuje II

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Prancūzija, 2014

Atvėrus aukštus langus į kambarį veržiasi ryto saulė ir salsvas šalimai esančios kepyklos kvapas. Ant stalo jau guli krūva kruasanų, riešutų ir figų duonos. Labas rytas, Paryžiau!

Vos kiek prabudus leidžiuosi žemyn sraigtiniais laiptais su šachmatinėm plytelėm ir masyviom vyšninėm durim kiekvienam aukšte. Prie įėjimo į daugiabutį rūko pora kaimynų ir sako bonjour, atsakau bonjour ir suku metro stotelės link, nes šio ryto tikslas - patekti į Monmartrą. Jis, pasirodo, ne vien gražiai skamba, bet išties savy talpina kaži kokią neįprastą atmosferą. Tai erdvė pilna menininkų, laiptų ir kičo. Ore zuja plastmasiniai paukščiai ir žvanga nauja raktų pakabukų kolekcija. Gali palypėti iki Sacre Coeur bažnyčios ir pamatyti Paryžių iš viršaus. Gali sutikti būti nupieštas čia pat gatvėje. Gali užsukti į kokią mažą galeriją apžiūrėti poros Dali darbų, prisėsti lauko kavinėje ar blyninėje, klausytis gatvės muzikantės su gitara, juoda skrybėle ir raudonu švarku, šypsotis siaura gatvele milžinišką šunį vedančiai prancūzei, tikinančiai, kad tai labai švelnus padaras ar vaikams dulkėse žaidžiantiems futbolą. Čia taip gražu, aiktėli praeinanti amerikietė. Tikrai, ar ne? nusišypsau.

Šurmulys lydi ir tolstant nuo Monmartro. Bene ant kiekvieno kampo čia galima rasti karuselę, besisukančią vos panorus kokiam vienam laimingam vaikui. Žmonės parkuose sėdi su knygomis rankose, ant skirtingų suoliuko kraštų ir kartais atsisuka vienas į kitą paskaityti balsu patikusias eilutes. Žydi ryškios gėlės, ore tingiai sklando spalvoti lapai, aplink fontanus saulę gaudo vietiniai (mat šilta kaip lietuvišką vasarą, informuoja paslaugūs lauko termometrai - viso labo dvidešimt šeši laipsniai). Upėje blyksi saulės spinduliai ir nužiūrinėju senus knygų tomus ir dar senesnius tiltus, tuomet ir garsiąją Notre Dame katedrą, Šekspyro knygyną ir kiek keistoką sodininkų turgų. Suku lyg ir įprastu keliu, bet staiga į dešinę nuo manęs atsiveria velniškai plati gatvė ir virš jos kaip pašėlusios nardo žuvėdros ir tolumoje auksu žiba skulptūros ir kitos solidžios architektūros detalės. Ir apima tokia didybė, lyg čia ir nieko akivaizdžiai gražaus, bet visos detalės kartu sudėjus kuria nenusakomą grožį. Galutinis vaizdas yra gerokai daugiau, nei vien matomų detalių suma. 

Pakeliui pasitaiko Rodeno muziejus, ir nors ne itin domiuosi skulptūra, bet suku į vidų, nes man pataria, kad viduje rasiu dailų sodą. Bilietus tikrinantis prancūzas nusišypso ir sako, kad malonu, jog šypsausi (tokia šypsenas provokuojanti diena kaip matot pasitaikė) ir nardau tarp žemų medžių ir stebiu garsiąją Mąstytojo skulptūrą. Tuomet prieinu mažą kepyklą ir netrukus jau valgau pain au chocolat (kurią sugebu nusipirkti naudodama vien prancūzų kalbą, tad didžiuojuosi savimi), palengva artėdama prie Eifelio bokšto, kuris galiausiai pasirodo horizonte ir prisėdu ant pievos nupiltos vakaro saule bei atsipalaidavusiais atvykėliais. Palengva temsta, bokštas įsižiebia. Po dar vienos nakties lipu į autobusą ir palieku Paryžių. 

Važiuojam pro Prancūzijos kaimus ir Belgijos laukus. Briuselio priemiestis sekmadienio popietę rodosi toks apleistas, lyg iš postapokaliptinių filmų, kur pilkomis gatvėmis vėjas veja padžiuvusius lapus ir paklydusį laikraščio puslapį, o pakelėje ganosi baltos karvės, lyg niekur nieko. Trys mažučiai vaikai prie afrikietiškų maisto produktų parduotuvės (su pavytusiais plantanais vitrinoje) mojuoja čiulpinukais delnuose ir juokdamiesi šokinėja į orą iš tos laimės, kad štai pasitaikė proga kažkam pamojuoti. Paliekam Briuselį, leidžiasi saulė, tolumoje sukasi vėjo malūnai, laukinės žąsys skrenda į pietus, lekiam plačiais arkiniais tiltais ir nuo reklamos stendų atsispindi intensyvi vakaro šviesa. 

Bundu vienoje šalyje, perdien kertu kitą, atrakinu buto duris trečioje. Išvažiavimo ir grįžimo momentai įdomūs, mat dažniausiai jie apsimeta apibrėžtais ir baigtiniais (štai kažkur išvažiuoju ir štai grįžtu namo), bet aš nebematau tokių ribų ir pradedu tejusti laikinumą - kažkiek laiko gyvenu čia, keletą dienų pagyvenau Paryžiuje, bet į keletą dienų kartais galima sutalpinti daugiau, nei į įprastus keletą mėnesių. Laikas tokia sunkiai supaisoma dimensija ir rodosi, jog kiekviena diena ar sekundė yra atskira begalybė. O sako, kad vienos begalybės yra didesnės už kitas. Tad gal visai pateisinama vietoj "ten praleidau porą dienų" sakyti "ten praleidau mažą begalybę laiko". Ir ima rodytis, kad kiekvienas savaitgalis virsta maža begalybe atradimų. Bet tai jau kitos istorijos.


2 komentarai (-ų):

  1. Dar nespėjau perskaityti teksto (kuris, žinau, ir vėl bus įdomus), bet labai labai patiko fotografija su knygomis! Ačiū. :)

    AtsakytiPanaikinti

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas