Search

Content

Apie pažeidžiamumą

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Lietuva, 2014

Ar pamenat tą kartą, kai išėjot šokti vidury nutryptos aikštelės (nors, techniškai, labiau buvot tiesiog nusitemptas ten), ir juokėtės iš savęs, ir juokėtės iš kitų, ir, trumpai tariant, mėgavotės kiekviena to proceso minute? Arba kai gūdų vakarą vykot į neaiškų rajoną, pas niekad anksčiau nesutiktus žmones, tik su pažadu, kad laukia įdomus vakaras (ir jis toks visad būdavo)? Ar kai išdrįsdavot dainuoti būriui žmonių, pernėrę per jaudulį ir nejaukumą ir išnėrę kažkur visai kitame krante, kur visa aplink ištirpę ir matyti tik šviečiančios aplinkinių akys? Kai pasirašėt pasiūlymui be jokių garantijų? Kai pažvelgėt nežinomybei į akis? Kai drąsiai žengi (gal pasimuistai pakeliui, bet nesustoji) į teritoriją, kur niekas neapsaugotas, kur niekuo nepasirūpinta iš anksto, susiformuoja kaži koks tikėjimas savim ir aplinka ir tokio veiksmo grąža bene visada būna maloniai netikėta. Nes tokiu būdu tampi visiškai pažeidžiamas. Ir tai yra pati geriausia visa ko dalis. Norint tapti pažeidžiamu, turi būti atviras aplinkai, patirčiai ir sau, o kai atsiveri, artyn ima plūsti kuo nuostabiausi dalykai. Ir ne tokie nuostabūs, tiesa, bet niekas nesako, kad būti pažeidžiamu yra patogu. Ne, tiesiog - būti pažeidžiamu yra būtina.

Kodėl? Tyrimuose, kuriais remdamasi rašau, pastebėta tendencija, kad neįmanoma ignoruoti (ar kokiu kitu būdu apmarinti) dalies jausmų. Rinktis jausti viena ir atmesti kita. Pavyzdžiui, aš noriu jausti džiaugsmą ir nejausti baimės. Tad bandau baimę slėpti, skandinti ir užsimerkti prieš ją, bet tokiu būdu pamažu (arba gal net visai sparčiai) numarinu ir džiaugsmą. Kažką panašaus, tik kiek kitais žodžiais, yra sakiusi ir Virginia Woolf - "You cannot find peace by avoiding life." Nes bandymas blokuoti vieną ar kitą jausmą rodo pastangą susikurti kuo daugiau komforto ir juo kažkaip uždangstyti savo pažeidžiamumą. Ir tai yra visiškai suprantama bei natūralu. Tik tame procese taip paprasta prarasti tą trapų subtilų ryšį su pasauliu ir savim, sukurtą per atvirumą, per erdvę, kur komforto kaip ir nėra, bet kurios nešamas džiaugsmas gerokai jį pranoksta. 

Paprasčiausia tai pastebėti nuolat rašant. Rašant apie pozityvius dalykus, nutikusius perdien, rašant apie dalykus, už kuriuos esu dėkinga, rašant apie tai, kas šiuo metu vyksta mano gyvenime. Ir keisčiausia to dalis - dažniausiai kuo daugiau komforto sau sukuriu, tuo mažiau turiu ką parašyti apie gėrį dienoje. Ir tas gėris nebūtinai tiesioginis - tai tegali būti kažkas, kas moko ir stato (pasi)tikėjimo aplinka ir savim pagrindą ateičiai. Galima tai pamatyt ir veliantis į kokias iniciatyvas, kurios iš pirmo žvilgsnio rodosi ne visiškai sava vieta, bet vėliau negali paliauti sau pačiam dėkot už taip suklostytas aplinkybes. Ir už dar vienos savos erdvės sukūrimą. Ir tai svarbu ne vien kalbant apie veiklas, bet ir apie (ypač apie) žmones. Koks jausmas bendrauti atvirai ir per daug po niekuo nesislapstant, sakyti, kaip žmogus tau rūpi, ir sakyti tai pirmajam, rašyti laiškus kaip necenzūruotą minčių srautą ir žinoti, kad tave supras. Ir sulaukti to paties. Nes kai tampi atviras žmogui (bendrąja prasme), tas santykis anksčiau ar vėliau užsimezga, vienoks ar kitoks. Ir įpranti taip ryšius užmezginėt vis dažniau, kartais visai atsitiktinius, kaip pusvalandžio trukmės pokalbis autobuso stotelėje ar traukinyje, bet dažniausiai - visai kasdienius. Išsivysto lyg koks refleksas siekti tikrumo, siekti skraidrumo santykyje su veikla ar žmogumi. Ir kol kas nieko nesu atradusi gražesnio.

Žinoma, nėra taip lengva atrasti pusiausvyrą tarp atsargumo-patogumo bei drąsos-pažeidžiamumo. Bet ieškoti verta. Bent bandyti, iš pradžių tik kartas nuo karto, vėliau gal kiek dažniau, nes ilgainiui vienaip ar kitaip išsivysto "kažko tikro" badas. Kažko prasmingo. Tad jei netyčiom kaip tik ieškote gyvenimo prasmės, visai galimas daiktas, kad ją tokiu būdu galite surasti. Savyje.


0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas