Search

Content

Kambodža: didžiausias pasaulyje šventyklų kompleksas

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Kambodža, 2014
Likus kelioms minutėms iki penkių išėjau į kiemą. Dūzgė nenusakomi vabzdžiai ir pavieniai pralekiantys motociklai. Tuk-tuk'o vairuotojas, žinoma, vėlavo pusvalandžiu. Kai pusę šešių pajudėjom šventyklų link, buvo jau prašvitę. Tad galėjau stebėti, kaip bunda Siem Reap'as ir busti kartu su juo.

Vos po keliolikos minučių kelionės pasiekėm Angkor Wat šventyklų teritoriją - didžiausią religinį kompleksą pasaulyje. Skamba įspūdingai. Ir atrodo ne mažiau įstabiai. Kai priartėjom prie garsiausios šventyklos, pagal kurią pavadintas visas kompleksas, saulė jau buvo pasirodžiusi virš horizonto ir dažė iš smiltainio pastatytą Angkor Wat švelnia persikine šviesa, apšviesdama kruopščiai atliktus akmens raižinius, vaizduojančius senovės mitus ir legendas. Juos pamačiau jau priėjusi arčiau. O iki tol dar kurį laiką stoviniavau stebėdama šventyklos siluetą rytiniame danguje. Bet vienoje vietoje per ilgai užsibūti neleidžia paslaugūs pardavėjai. "Labas rytas, lady, kelionių vadovas, lady, visa reikiama infomacija, tik vienas doleris lady!" Kai atlaikai turistinių knygelių siūlymus, pasirodo prekeivės su plačiomis kelnėmis (turiu kaip tik tavo dydžio, lady!) bei šilkinėmis skaromis. "Ačiū, ne" čia jau nebepakanka, ir po pasakymo, kad "šiandien nieko nepirksiu" seka, "bet jei pirksi, pirksi pas mane, taip? Pažadi, lady? Lady, prom?" (kalba netaisyta). Bet net ir įveikusi šią kliūtį dar nesu paliekama ramybėje ir iššūkis tik sudėtingėja - nes dabar prekes siūlo vaikai. Siūlo dažniausiai pluoštą atvirukų ar kokį magnetą, už dolerį. Žiūri didelėm akim. Ir nueiti skauda. Ir pirkti negaliu, nes jie turėtų būti mokykloje, o ne uždarbiauti tokiais būdais, tad nesinori to skatinti. Užbėgdama įvykiams už akių pasakysiu, kad šventyklose buvau dvi dienas vietoj planuotų trijų. Dėl to, kad pamačiau daugumą planuotų objektų greičiau nei planavau. Ir dėl to, kaip velniškai sunku patapo sakyti dešimtis "ne" kasdien toms didelėms liūdnoms akims.

Angkor Wat šventykla pastatyta bene prieš tūkstantį metų, kaip ir dauguma regiono šventyklų, tad įprantu vaikščioti po griuvėsius, kopti kiek per stačiais laiptais ir būti nustebinama solidžios architektūros. Čia kvepia smilkalais, kur ne kur galima rasti mažą altorių su gelsvų ir oranžinių atspalvių skaromis, dirbtinėmis gėlėmis ir žvakėmis. Bei Budos skulptūromis, žinoma. Už vieno posūkio, nespėjus susivokti, man į rankas įduodamos pora smilkstančių lazdelių, kaip ir prieš mane ėjusiems turistams, mes pavedami tolėliau į tamsesnį kampą, praeinu žvakę ant slenksčio, ir tada reikia kaži kaip tris kartus nusilenkti ir paliesti kaktą, galiausiai susmeigiant smilkalus į smėlį vazone. Tai atneša sėkmę, sako. Su sėkme kišenėje keliauju toliau, nardau pro daugybę stačiakampių ertmių sienose, sutinku draugišką malaizijietę, pakvietusią aplankyti savo šalį, apžiūrinėju raižinius ir, žinoma, besaikiškai viską fotografuoju. Ir tuomet pro vieną bestiklių langų pamatau beždžiones. Jos pievoje ir ant šventyklos tvorų rūpestingai blusinėja viena kitą. Artėju, ir rodos, kad jos ne itin baikščios. Tad artimiausią pusvalandį praleidžiu su beždžionėmis ir jų mažutėliais jaunikliais, nuo kurių žaidimų bei peštynių net dreba artimiausio medžio šakos.

Toliau - Bayon šventykla, kuri garsi šimtais ant sienų išraižytų besišypsančio Budos veidų. Tuomet vėl tenka praeiti visą prekybos ataką, šįkart su pažadu grįžtant atgal užsukti, bet gertuvė jau tuštėjo (kai pavėsyje trisdešimt penki laipsniai, net sunku patikėti, kaip greitai pranyksta litras vandens), tad sutikau pažadą duoti ir jį ištesėjau nusipirkdama didelį žalią kokosą, kuriuos čia siūlo bene kiekviena bent kažką parduodanti vieta (net tos, kurios parduoda knygas, motociklų prekes ar skrybėles turi kokosų). Su gan pavojingai išrodančia mečete smulki Kambodžos gyventoja įgudusiai prakerta ertmę kokose ir įmerkia šiaudelį, ir štai - geriausias gėrimas, kurį gali rasti vidurdienį tropikuose. Kol geriu (nes iš pavėsio trauktis labai jau nesinori), dar trumpai pašnekam, ir ji sako, kad aš draugiška, ir aš sakau, kad ji draugiška, nežinau, kiek čia prekybinių triukų, bet pasakymas iš mano pusės buvo nuoširdus. Labai gera kalbėtis su žmonėmis, kai jie iš tavęs nieko nesitiki ir čia tai yra šitaip reta. Labai gera kai šypsosi ir mojuoja vaikai. Gera kai besišypsantis (ir nieko neparduodantis) khmeras (Kambodžos gyventojas) sako, kad jam patinka, kaip aš šypsausi. Ir kai apsikeičiam žvilgsniu su pakeleiviu, pravažiuojančiu ant motociklo, nes abu patekom į kiaurai merkiantį tropinį lietų. 

Dieną užbaigiu Ta Prohm džiunglių šventykloje, į kurios mūrus įaugusios milžiniškų medžių šaknys. Pro šalį eina budistų vienuoliai ir juos pamačius širdis kaskart vis suvirpa kaip matant kokius baisiai garsius aktorius ar roko žvaigždes. Jie dažniausiai vaikšto mažais būreliais. Ir kartais nešiojasi geltonus skėčius, naudodami juos ir nuo saulės. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl pasirinkau Kambodžą (o ne kokią kitą regiono šalį) yra budizmas, tiesiog labai norėjosi nuvykti į šalį, kur daugiau nei devyniasdešimt procentų gyventojų yra budistai. Ir religija čia į kasdienį gyvenimą įsipina taip gražiai. Šalia namų stovi maži šventyklų modeliai, kurių paskirties vis dar neišsiaiškinau, sakyčiau, dailios lesyklėlės, bet jaučiu, kad turbūt kažkas gerokai didingesnio. Ant motociklo vis pralekia koks vienuolis. Vienas kitas akmuo ar skulptūra šventykloje būna aprištas oranžiniais audeklais. Ir, žinoma, pilna Budos atvaizdų.

Kitąryt vykau į tolesnes šventyklas, tad pamačiau ir kiek vietinio kaimo gyvenimo. Kaip ant laužo anglių verdama sriuba. Ir kaip dulkėse bėgioja pusnuogiai vaikai. Kaip po mokyklos namo eina mergaitės, skindamos ryškias raudonas gėles ir kaišiodamos jas sau į plaukus. Kaip hamakuose ilsisi vyresnieji. Kiekviena sekundė tokio pasivažinėjimo yra tokia pilna stimuliacijos vaizdų, kvapų ir garsų pavidalu. Nes kvepia pakelėse nuolat gaminamas maistas ir skamba indišką primenanti muzika (ir dar, rodos, dainuoja mano tuk-tuk'o vairuotojas). Iš visos dienos šventyklų (Pre Rup, Banteay Srei, Banteay Samre, Pre Khan, Phnom Bakheng) didžiausią įspūdį palieka Banteay Srei. Dėl ypatingų šventyklos raižinių, skulptūrų beždžionių kūnais ir raudono akmens, bet dar labiau - dėl aplinkos. Nes teko laimė pamatyti augančius rausvus lotosus. Ir pasivaikščioti palei ryžių laukus. Kurių gale, žinoma, vėl sutikau vaikų. Šįkart tai buvo kokių septynių metų berniukas liūdniausiu pasaulyje balsu, prašantis pirkti atvirukų, kad galėtų eiti į mokyklą. Kai girdi tai iš mažo vaiko, žinai, kad tai sugalvojo ne jis pats, nes turbūt vargiai žino daugiau angliškų žodžių, bet tuo pačiu metu jauti, kaip tragiška yra tai, ką liudiji. Ir praėjusi vaiką vos susitvardžiau nepravirkusi. Tuomet sutikau mergaitę, kurios vardas buvo Dani ir kuri, net atsisakius pirkti, atsisveikino ir dar palinkėjo sėkmės. Taip retai nutinka, ir ji šypsojosi, visą laiką šypsojosi, kas retai pasitaiko tarp jaunųjų prekeivių. Šypsojosi, kai sakė labas, ir kai siūlė pirkti, ir kai išgirdo ne, ir kai atsisveikino linkėdama didelės sėkmės. Ir praėjusi ją akimirką taip norėjau atsigręžti ir ką nors duoti, greit supratau, kad nieko neturiu, ir kad, žinoma, jiems reikia ne blizgučių, o pinigų. Apie tai vėliau kalbėjau su tuk-tuk'o vairuotoju popietę, nes norėjosi išgirsti vietinio žmogaus perspektyvą. Dauguma keliautojų pataria vaikams pinigų neduoti, kad jie ne prekiautų, o eitų į mokyklą, ir tai skamba įtikinamai. Ir tuk-tuk'o vairuotojas (kurio vardo užrašyti dorai nemoku) pamini šitą argumentą, bet čia pat pasako, kad negali mokytis, neturėdamas ko valgyti. Ir kad dauguma vaikų šventyklose atvyksta iš kaimo vietovių ir yra velniškai neturtingi. Nors čia pat suprantu, kad jei vis dėlto pirkčiau ką iš vieno vaiko, jausčiausi įpareigota pirkti ką ir iš šalia jo stovinčių draugų. Viso pasaulio neišgelbėsi, bet kažkur turi būti riba, ar bent kokia pastanga. Šiuo atveju išeitimi man rodosi nevyriausybinės organizacijos, kurios čia veikia ir veikia visai didelius darbus. Jas galima paremti. Ir galbūt taip prisidėti prie vieno kito vaiko gerovės. 

Tūkstantmetės Angkor Wat šventyklos į prisiminimus gula džiunglių kvapu, didingų rūmų siluetais, šimtais laiptų ir raižinių, beždžionėmis ir pilnomis pievomis laumžirgių, kokosų ir citrinų sultimis, besišypsančiais vienuoliais ir vaikais ir dar vienomis kitomis liūdnomis akimis. Kol vaizdai dar nepaliko minčių ir nuovargis kojų, sunku viską vertinti objektyviai, bet žinau, kad ši vieta velniškai ypatinga ir man baisiai pasisekė, kad galiu čia būti.


0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas