Search

Content

Pirmieji žingsniai ir žvilgsniai Kambodžoje

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Kambodža, 2014

Kai galiausiai išnėrėm iš tiršto debesų sluoksnio, pasirodė žemė. Padalinta žaliais nelygiais plotais, mirkstančiais rusvame vandenyje. Ryžių laukai, susiprantu. Pro juos teka srauni kakavinės spalvos upė. Artėjant prie žemės matyti jau ir viena kita palmė bei namai raudonais stogais. Bet mano galvoje skamba vienintelė mintis: aš Kambodžoje.

Išlipusi iš lėktuvo panyru į minkštą tropinę šilumą, kuri pradžioje rodosi net visai maloni po kiek per entuziastingai kondicionuoto skrydžio. Malonumas palaipsniui dingsta, kai pusantros valandos lauke laukiu vairuotojo, turėsiančio nuvežti į viešbutį. Jis galiausiai atvyksta ir aš jam sakau, kad esu laiminga jį matydama ir išties net per daug nepykstu, mat per tą laiką spėju pabendrauti su aplink savų svečių belaukiančiais vairuotojais, kurių dauguma, žinoma, tenori įsiūlyti savo paslaugas, bet vienas jų visai nuoširdžiai susidomėjo Lietuva. Po klausimų, kur yra Lietuva, ir kaip ji atrodo, ir kokia pramone ar agrokultūra labiausiai užsiima jis kiek stabtėli ir atsiprašo, kad užduoda šitiek klausimų, kažkaip nedrąsiai besiteisindamas, kad niekad nebuvo sutikęs nieko iš Lietuvos. Ir klausia, iš kur žinau Kambodžą, juk Kambodža irgi nedidelė. Oi, bet Kambodža garsi, atsakau aš, ir jis labai išdidžiai sako ačiū. Ir kol kas dar nemačiau gražesnio pasididžiavimo savo tauta pavyzdžio.

Jau sėdėdama tuk-tuk'e (savotiškame triračiame motocikle), gaivinama vėjo ir po truputį artėdama prie miesto pradėjau intensyviau stebėti aplinką. Prie dulkėto kelkraščio vaisius pardavinėjo vaikai. Kiek toliau ganėsi pilkšvos karvės. Bežiūrėdama galėjau skaičiuoti jų skeleto kaulus. Ant motociklo galinės sėdynės pralėkė ryškiai oranžiniais rūbais šviečiantis budistų vienuolis. Kai atvykau į Siem Reap'ą vaizdai išliko panašūs. Tik kiek mažiau karvių. Užtat šalia kiekvieno namo bėgioja bent po porą šunų. Ir žmonės staiga ne tiek rūpinasi savais darbais, kiek tavimi, turistu, galinčiu suteikti darbo. Tad eidamas pagrindinėmis miesto gatvėmis bent kartą per niolika sekundžių girdi "tuk-tuk?" (primenančiu venecijietišką variantą "gondola, gondola"). Atsakau į šį siūlymą dažniausiai ne "kas ten", o "ačiū, ne", pasišypsom vieni kitiems ir vėl grįžtam prie savų reikalų. Aš - ėjimo gatve ir "ačiū, ne" kartojimo, jie - tuk-tuk'ų siūlymų. 

Motociklais niekad per daug nesidomėjau, bet jie atvykus čia negali nežavėti. Automobilių gatvėse vos vienas kitas, užtat kelias pilnas motociklininkų. Kartais ant motociklo vežamos kelių metrų ilgio statybinės sijos. Kartais - visa šeima (šįryt mačiau ant vieno motociklo mistiniais būdais tilpusius tris suaugusius žmones su vaiku įspraustu priekyje). Motociklais mamos veža vaikus į mokyklą, prekybininkai - prekes į turgų. Ir rytą vakarą praeidama matau, kaip rūpestingai jie plauna ir blizgina savo transporto priemones, nesvarbu, kad kelias purvinas ir dulkės nusėda ant dar prieš minutę nuprausto motociklo. Pasišventimas jiems čia išties vertas paminėjimo. Ir pagarbos.

Eidama tuo dulkėtu keliu, nuklydus ten, kur nereikia (geriausias receptas norint pamatyti ką nors įdomaus), šiandien išvydau ir budistų vienuolių procesiją. Kiek suprantu, tapau liudininke ceremonijos, kai rytą vienuoliams aukojamas maistas. Viskas vyksta taip taikiai, gražiai ir pagarbiai. Be to, ir vizualiai įspūdingai atrodo skaisčiai oranžiniai rūbai šalia apsiniaukusio dangaus ir dulkėto kelio. Grįždama priešinga kryptimi vėl mačiau juos, ir net spėjau pagauti vieno vienuolio šypseną. Santykis su vietiniais žmonėmis gan keistas, nes nesunku pasijausti kaip tiesiog įasmenintam pinigų šaltiniui. Tad kai pavyksta pagauti kiek nuoširdesnį žvilgsnį, pasidaro velniškai gera. Kai leidosi saulė ir sukau iš miesto, kieme žaidė pora vaikų, jų (spėju) mama sėdėjo šalia, vaikai linksmai tarškėjo, mama juokėsi, visa tai sukėlė šypseną ir man, mama pamatė ir sakė vaikams pasakyti labas, ir vaikai šypsojosi, mojavo ir sakė labas. Taip labai paprastai. Sekundės dalį (prabudus mano vidiniam turistui ir fotografui) norėjau juos nufotografuoti (ir nuotrauka būtų buvusi velniškai daili), bet tada pagalvojau, kad akimirkos nuoširdumas būtų sugadintas, o su juo - ir tas neturistinis santykis, kurį patirti taip gera ir kurio negali siekti turistiniais metodais. Tad fotografuoju akimis, stengiuosi visa tai dėtis į galvą ir su šypsena atsakyti į kiekvieną siūlymą, prašymą ar žvilgsnį.


0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas