Search

Content

Tai, kas svarbiausia

Nuotrauka iš asmeninio albumo. Jungtinė Karalystė, 2014

Popiet upė patvinusi. Vandens paviršius suklostytas kaip kopų smėlis. I. sako "jaučiuos kaip Nidoj", nors mes vidury ūžiančio rūkstančio miesto, tik vis pasiseka atrasti ramesnius jo kampelius su neprastomis perspektyvos išvydimo galimybėmis. 

Būti geru žmogumi. Mylėti savo artimą. Susirasti tikrą draugą. Turėti šeimą. Patirti meilę. Nors svarbiausia šiuo metu beatrodytų karjera. Vos prieš metus apie tai kalbėjo R. J. Nusukti veidrodėlį nuo savęs į pasaulį ir pamatyti koks jis platus. Tai ir yra svarbiausia.

Bet šią akimirką svarbiausia rodosi išvysti draugus, net jei (ypač jei) esam nutolę tūkstančiais mylių nuo namų. Jei netyčiom atsidūrėt greta. Jeigu jus aplankė kitame žemyno krašte. Susitikus gera, mat galima lietuviškai juoktis gatvėse, lietuviškai persimesti žvilgsniais prie kanalų ir lietuviškai tylėti paupyje, sukuriant savotišką mobilią salą iš vos poros žmonių, salą, atskiriančią nuo kitų ir tuo pat metu jungiančią į bendrą šurmulį. Savi žmonės padeda ir aplinką paversti sava.

Dar svarbu žinoti, kur eini. Atskirti baimę, kylančią iš jaudulio ir nežinomybės nuo baimės, kurstomos apčiuopiamų kliūčių. Dažniausiai atsakymu siūlosi nežinomybė. O ją galima bandyti pažinti. Ir taip baimes sklaidyti. Tad skaitau knygas ir rašau laiškus, skambinu kasdien vis į kitą žemyną, laukiu atsakymų, užduodu dar daugiau klausimų. Jei jie neteikia ramybės, toks užimtumas bent jau nepalieka laiko bijoti. Ir tai jau šis tas.

Pasirodo gelsva saulė, pieniška, sako I., vėliau ji kiek ryškėja ir spalvina pavakarę apelsinų sulčių spalva, ir velkam nuvargusias kojas, į priekį, net ne velkam, o gan užtikrintai einam, į priekį. Aš turiu dovanų juodą knygutę ir nieko nėra geriau, nei turėti gabalėlį žmogaus su savim, tie gabalėliai dažniausiai nubyra kūrybos ar kokio rašto pavidalu ir juos nešiotis piniginėje, užrašinėje ar kitame dažno naudojimo objekte yra malonu ir gera, ir saugu, ir iš nežinomybės vaduotis padeda, žinant, kad esi ne vienas. Dažniausiai juk ir nesi. Kai praeitą kartą susitikom po Waterloo tiltu lijo kaip iš dešimčių kibirų, bet kažkur skirtinguose tako kraštuose susitiko mūsų akys, ir lietaus kaip nebūta. O šiandien giedra, viskas paprasta. Dažnai pastebiu, kad "viskas paprasta" yra didžiausias laimės indikatorius. Laimė tai skaidrus protas, kaip keistai beskambėtų. Kai nematai didelių problemų, o toms matomoms išeitys šviečia, ir geriesi viskuo, kas aplink. Aš turiu juodą knygutę, aš turiu gabaliuką tavęs.

O dovanos prasidėjo gerokai anksčiau. Tąnakt vakarieniavom keptu brie ir trumų risotto, nostalgiškai gurkštelėdami Spritz. Užpučiau vieną žvakę vietoj dešimčių, vogčiomis, kildama laiptais link išėjimo, nušviesto vienišomis žvakėmis, bet gimtadienio proga privalu užpūst bent kažką degančio noro išpildymui, tad naudojausi tuo, ką radau ir visai patenkinta savimi įžengiau į naktinį miestą, tokį gyvą. 

Gyvybe ir atgimimais prisipildžiusi ir žalia erdvė šalia namų. Čia plaukioja gulbės ir keistokos kuoduotos juodos antys, spalvotom suknelėm po pievas plazda guvios penkiametės, ir kvepia oras, velniškai kvepia oras, gaiva ir laisve ir šiluma. Ant knygos vis kaži kokiais būdais užsiropščia vienas kitas vabalėlis ir aš nė nesivarginu jo nuvyti, taip gera jį matyt po šitiek laiko. Žaidžiam visai smagų žaidimą su vietinėm voverėm: jos striksi drąsiai, bet vos atsisuku -  sustingsta. Ir taip be galo. Dar vienas kitas paukštis šokčioja per pernykščius traškančius lapus. Ir vėl teka upė. Kitą dieną prie pasvirusio rožinių rožių krūmo išdiskutuojam evoliucijos teoriją.

Nepraleidžiam progos susikurti šventę ir panaudodami porą lėktuvų. Verta. Vien dėl jausmo prabusti savo lovoje, savo kambaryje, prabusti šventėje, vaikščioti Vilniaus senamiestyje po drąsėjančia saule ir mėgautis tiesiog buvimu šalia savų žmonių, mokytis užkalbėti gyvates ir medituoti bestebint Vilnelę. Sako, gumbuoti medžiai lietuviams buvo šventi ir šįryt vaikščiodama po parką praėjau pro visą šitokių medžių alėją. Jaučiuosi pašventinta, palaiminta, laiminta, laiminga. Ir man nerūpi, jog auga jie ne Gedimino kalno papėdėje. Visuose miestuose teka upės ir visuose miestuose pavasarį atgimsta gamta, ir į visus miestus ateina gimtadieniai. Pasukęs veidrodį nuo savęs į pasaulį pajauti tą nenutrūkstantį judėjimą, tekėjimą, kismą, bendrą bangavimą. Kas keisčiausia, atsukęs veidrodį atgal nebematai savęs, tik dar vieną bangą. Tai netrunka pasikeisti.

Tad man ne taip svarbu, kaip vadinasi žemynas, kuriame kvėpuoju, kol palaikau tą pačią judėjimo kryptį. Kol dar sugebu bent retkarčiais sukioti veidrodėlius, tekėti patvinusiomis upėmis, kasmet švęsti gimimą ir kas akimirką atgimti. Kad ir tuo vabalėliu ant knygos puslapio. Plečiasi matomo pasaulio ribos. Visom dimensijom auga ir jo samprata. Šių virsmų chaose branginu konstantas žmonių ir siekių pavidalu. Būti, rasti, patirti, mylėti. Žiūriu pro langą ir matau kaip leidžiasi lėktuvai. Nežinomybės tiek pat, bet baimės kiek mažiau. Temsta. Taip atrodo paskutinis vakaras senajame žemyne. Beskaičiuojant lėktuvus, pumpurus, likusius iki pabaigos knygos puslapius. Ir prisimenant tai, kas svarbiausia.


0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas