Search

Content

London: Žaliosios | Kūrybinės | Neatrastos erdvės

Nuotrauka iš asmeninio albumo. Jungtinė Karalystė, 2014

Išlipau Notting Hill Gates stotelėje ir pajutau šilumą (tokią maždaug balandžio pabaigos temperatūrą). Ir žydėjo medžiai, ir aukomis vargingiesiems rūpinosi savanoriai, ir krykštavo vietiniai tamsiai mėlynomis mokyklinėmis uniformomis (su gelsvais pakraštėliais) padabinti vaikai. Prasideda ramių vakarų mieste, energingų dviratininkų, ėjimo į lauką vienmarškiniam (kaži kaip išlaisvinanti patirtis) ir kitų džiaugsmų sezonas. Ir parkai jau tampa tinkami mažoms iškyloms ant pievų ar - kukliau - ant suoliukų, pro šalį prabėgant dešimtims laimingų šunų per valandą, striksint paukščiams ir vienai kitai voverei. Tas visuotinis gaivališkas šviesus judėjimas turbūt ir vadinamas pavasariu. 

Norint jį pajausti gali pasitarnauti kelios šio miesto erdvės. Pasakoju ne apie paminklus, muziejus ar prekybvietes, o apie bet kokiai veiklai atviras, savotišką atmosferą kuriančias erdves. Pavyzdžiui, kaip keistai beskambėtų, ypatingai pasijusti mane čia visad verčia tiltai. Ir ne vien dėl galimybių dailioms nuotraukoms kurti. Einu per tiltą ir jaučiuosi lyg užsieny - juokiuosi iš savęs - gerai, pasitaisau mintyse, kaip kelionėje. Jau geriau. Tiltai čia aukšti, žvelgdamas nuo jų įgauni šiokią tokią perspektyvą, ir vėjas stipresnis, išpučia mintis, suvelia ir vėl sudėlioja, tvarkingiau. Ypač centriniai tiltai - Waterloo, London Bridge, Tower Bridge, Westminster - knibžda gyvastimi, ir kaip smagu stebėti pirmą kartą į Londoną atvykusius (ar nuotraukų pritrūkusius) žmones, besifotografuojančius čia pat Didžiojo Beno fone, vėliau besibūriuojančius ties vietiniais magais su slavišku akcentu, bandančiais pradanginti kamuoliuką po skardiniais kibirėliais (jiems kartais pasiseka, kaip ir mums visiems), o kur dar būriai kirų aplink ir vandens (lygu jūros lygu laisvės) kvapas. 

Ne mažiau įkvepiančia erdve įvardinčiau Barbican centrą, į kurį nusigauti norint taip pat tenka paėjėti keliais keistokais tilteliais, tad atsiranda proga išvysti šalia šio meno centro plūduriuojančius sodus ir kelis azartiškus asmenis šokinėjančius ant siauroko sausumos ploto ir kaži kaip išvengiančius tvenkinio (bent tas porą minučių, kol tvenkiniai buvo mano regimajame lauke). Barbican'e galima nuolat rasti kuo įvairiausio meninio peno - parodų, instaliacijų, kino seansų, simfoninio orkestro koncertų ir begalę kitų renginių. Tačiau šis centras man rodosi svarbus ir kaip paprasčiausia erdvė būti. Lauke, stebint masyvią architektūrą ir netradicinius apželdinimo sprendimus. Ar viduje, kur galima tiesiog užsukti su knyga, kompiuteriu, dar kokiu elektroniniu prietaisu ar draugu ir laiką praleisti gan jaukioje ir kūrybiškumą stimuliuojančioje erdvėje.

Londonas nebūtų Londonas be milžiniškų parkų. Ir kol dauguma yra girdėję apie didžiąsias Hyde, Regent's, Green, St James's žaliąsias erdves, keli nuostabūs parkai lieka masių (bent turistinių) neatrasti (gal tai ir nėra taip blogai, bet noriu pasidalinti žinia apie velniškai žavaus parko egzistenciją). Holland Park atradau vos prieš kelias savaites, Kensington'e. Šeštadienio rytą parko aikštė buvo pilna jaunųjų futbolininkų, slidinėjančių drėgnoje žolėje, aplink ratus suko šunų šeimininkai ir visokie kitokie praeiviai, ir kol šis vaizdas piešiasi gan tradiciškai, tereikėjo paeiti vos keletą minučių gilyn į parką, kad atrasčiau senovinius rūmus, fontanus, mūrines arkas, apvytas vijoklinėmis rožėmis, koridorių su arkiniais langais, spalvotai ištapytomis sienomis bei šalimai žydinčiais narcizais, kuriuose strikinėja voverės, konkuruodamos su balandžiais dėl dėmesio (ir maisto). Tegalėjau gėrėtis ir mąstyti, kaip visa tai atrodys, kai visi augalai sužaliuos sužydės. Net ir be jų čia pakanka grožio pusdieniui praleisti, su savomis veiklomis ir idėjomis (ar be jokių veiklų ir idėjų, tebūnant).

O kur dar nebylūs metro ir kalbių keleivių pilni dviaukščiai autobusai, praeiviais knibždančios gatvės ir ramūs priemiesčių rajonai senoviniais raudonų plytų kotedžais, lenktais langais, žemomis palangėmis, o kur dar vietinis policininkas geltono stiklo akiniais kalbantis telefonu ir sakantis you have to have a strong will ir aš sutinku su jo pasakymu, kam jis bebūtų skirtas. Erdvė tampa kontekstu veiklai. O nuo konteksto priklauso prasmė. Tad kartais gera tiesiog vykti į skirtingas vietas, kad ir skaityti tos pačios knygos. Kartais net tie patys žodžiai rodosi visiškai skirtingi. Priklausomai nuo konteksto. Priklausomai nuo erdvės. 


2 komentarai (-ų):

  1. Londonas nėra mano mėgstamiausias miestas, nors dabar jau jį esu aplankiusi daugiausiai kartų iš visų lankytų užsienio miestų, bet kai kurios to miesto vietos turi kažką tokio nuostabaus, dėl ko traukia grįžti. Temzės pakrantė ties Big Benu man iš pačio pirmo karto paliko didžiulį įspūdį, kad ir kokia nuvalkiota vieta tai atrodytų, o ir Londono parkai yra puikūs!

    AtsakytiPanaikinti
  2. Migle, mano santykis su Londonu gan panašus (daugybė apsilankymų ir trauka grįžti į tam tikras vietas). Čia yra kaži kokio jaukumo, namų jausmo, ir, kas man patinka labiausiai, tai milžiniškas miestas, kurio ištyrinėti iki galo turbūt neįmanoma niekad ir visada yra ką atrasti, naujai ar iš naujo. :)

    AtsakytiPanaikinti

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas