Search

Content

Venecijietiškos virtuvės ypatybės

Nuotrauka iš asmeninio albumo. Italija, 2013

Jie grįžta namo kas vakarą ir vos pasveikinę krykščiančius vaikus imasi to, kas jiems šventa. Vakarienės. Jos gaminimas gali užsitęsti, jei į procesą įtraukiama draugų kompanija ar taurė prosecco, nes nieks nežiūri į laiką (net gamindami. Tik ragauja ragauja ragauja). Aplink viryklę virsta garai: iš puodo, kuriame kaista pasta e fagioli, iš keptuvės su risi e bisi. Fone gali išgirsti lengvo džiazo, 80-ųjų pop roko ar indie elektronikos. Itališkoje virtuvėje išmokau, kokia daugybė muzikos žanrų dera su maisto gaminimu.
Susėdus prie stalo paaiškėja itališkų žodžių magija. Pasta e fagioli - tai tiršta daržovių ir borlotti pupelių sriuba su makaronais. Kartais patiekiama kaip makaronai su pupelių padažu. Tuo tarpu risi e bisi - mėgstamiausias vaikų patiekalas, bent tų, kuriuos teko garbė pažinti. Tai ryžiai su žaliaisiais žirneliais, sviestu bei parmezanu. Kartais ingredientai paruošiami atskirai ir sumaišomi prieš patiekiant, kartais šis patiekalas gaminamas kaip risotto. Yra ir dar viena variacija - vietoj žirnelių panaudoti smulkintą kopūstą. Ir pagardinti razinomis. Abu pastarieji patiekalai - tradiciniai venecijietiški, paprasti ir mėgstami vietinių.

Kartais vakarienės išsikelia už namų sienų. Kad ir į La Zucca, restoraną, tiekiantį iš sezoninių produktų paruoštus kokybiškus, kūrybingos receptūros patiekalus. Tai vieta, siūlanti tai, ko vargiai įmanoma gauti kitur Venecijoje. Šios osterios pažibos nėra žuvys ar jūros gėrybės, kaip įprasta Venecijoje. Tai - vietinės daržovės, vaisiai, grūdai, sūriai. Išmoningai suderinti ir dailiai patiekti. Kaip saliero šaknis su pekorino sūriu, radicchio di Treviso, fetos bei kepto moliūgo salotos. Kaip moliūgų apkepas su tarkuota rikota, dėl kurio vieną dieną teks grįžti į Veneciją ir pasticcio su grybais (pasticcio yra tai, ką pavadintumėm lazanija. Kažkodėl lazanijų lazanijom nieks Šiaurės Italijoje nevadina). Kaip šviežia panna cotta su skrudintais migdolais ir medumi. Meniu čia keičiasi nuolat, tad jei nuvyktumėt dabar, tikriausiai rinktumėtės jau iš kitų patiekalų. Tikiu - tikrai ne prastesnių. Turbūt tik moliūgų apkepas niekad nepalieka valgiaraščio, mat tai yra firminis restorano valgis (la zucca itališkai - moliūgas). La Zucca atrasit ramioje Venecijos dalyje Santa Croce. Aptarnavimo, atmosferos bei maisto kokybę vertina ir klientai - restoranas nuolat pilnas ir vietą jame reikia užsirezervuoti keletą dienų prieš apsilankymą.

Kai buvo likusios vos kelios dienos iki išvykimo iš Venecijos, prisiminiau, jog turiu dar vieną neįvykdytą, bet itin svarbų tikslą. Išbandyti cicchetti - "labiausiai venecijietiško maisto, kokio tik gali gauti", sakė man. Tai užkandžių maistas. Pagardai dedami ant duonos ir derinami su taure vyno. Tad nuėjau į All'Arco - mažą cicchetti užeigą šalia Rialto turgaus. Man pažadėjo, jog čia rasiu geriausius cicchetti visame mieste. Vargiai turiu su kuo lyginti, bet tai, ką gavau, paliko mane patenkintą visai dienai. Vos įėjus pro duris girdimas (ir matomas) žmonių šurmulys - keliolika lankytojų spaudžiasi vos keliuose kvadratiniuose metruose. Ant prekystalio - indai su žuvies ir daržovių gaminiais bei sūrio luitais. Išbandau du užkandžius: vieną renkuosi pati - tai šviežio sūrio su triufeliais (trumais) derinys. Kitą patikiu išrinkti gerai nusiteikusiems užkandinės darbuotojams. Ir gaunu kepto radicchio di Treviso su gorgonzola. Abu užkandžiai - ant traškių baltos duonos riekelių, su taure balto prosecco. Subtilus trumų skonis (kažkodėl visad man primenantis česnaką) ir švelni gorgonzola verčia patikėti, kad tai tikrai vieni paprasčiausiai paruošiamų, ir, tuo pačiu, gardžiausių ragautų patiekalų. 

Kur benuklystam, vakarais grįžtam namo. Susėdam prie stalo. Ir močiutė parneša kalėdinio pyrago - panettone. Paragauti smalsu. Minkštas pyragas su džiovintais vaisiais kvepia vanile ir šventėm, ir viskas, ką jaučiu - tai didžiulis dėkingumas visoms pasaulio močiutėms, mano venecijietiškai šeimai bei visam Venecijos miestui, laikiusiam mane tvirtai ant savo paviršiaus beveik penketą mėnesių. Laikiusiam ir maitinusiam patirtimis - aukščiausios rūšies ambrozija.


0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas