When Attitudes Become Form

Nuotrauka iš asmeninio albumo. Italija, 2013

Šiandien turėjau vieną gražiausių pasivaikščiojimų po Veneciją. Ir vieną gražiausių pokalbių gyvenime. Mąstant panašiais mastais ir archetipais, dešimtis kartų telinksint galva, nes nėra ką atimti, nėra ką pridėti. Nes viskas taip išjausta, taip sava, taip įtikėta. 

Gyvendama čia jaučiu aplink tokią vienatvės baimę, gilią, stigmatizuotą. Jaučiu ją ne vien iš italų - bet ir iš sutiktų britų, olandų, amerikiečių. Tikima, kad jei užsiimi veikla vienas, reiškia, neturi jokių alternatyvų - jokių draugų ar pažįstamų, kurie galėtų prisijungti. Verčiau pasikviečiamas nemėgstamas žmogus, nei einama vienam. Ir sąmoningas pasirinkimas veikti be kompanijos dažnai nesuvokiamas. Bijoma būti vienam. Bijoma būti su savimi. Mat to nemokam. Ir visai nenorim išmokti. Baimė, šiuo atveju, neindikuoja tobulintinos savybės, ji - stabdo, riša prie minios, kas, savaime, nėra blogai. Tačiau reikalingas suvokimas. Kad alternatyvos įmanomos. Ir vertingos.

Keliauti vienam nėra blogai. Jei tik to nori. Nes gali visą dėmesį skirti aplinkai, kultūrai, savo paties santykiui su vieta. Ypač, jei įsigilini į vietovę dar prieš keliaudamas ir ne vien dairaisi paveikslėlių. Vaizdai it atvirukai gražūs, bet tampa dar ir prasmingi, kai juose atrandama gelmė, istorija, asmeninis ryšys su jais. Keliavimas - tai aktyvus stebėjimas, permąstymas, pažinimas. Kitu atveju, drįstu teigt, tai tik judėjimas. 

Išeiti vienam nėra blogai. Jei tik to nori. Mėgstu nueit į džiazo koncertą ir žiūrėt, kaip juda muzikanto pirštai, man tai - didžiausias malonumas, sakė M. B. Tuo metu aš nenoriu klausytis istorijų, aš noriu pati tą įspūdį kurti (dėl to labai gera eiti į koncertus su žmonėm, kurie jaučiasi taip pat, pridėsiu). Ir eiti į kiną vienam, įsijaučiant į kūrinį iki galo. Galų gale, eiti pasivaikščioti. Vienam. Mintys, kūrybinės idėjos, rodos, tuo metu suaktyvinamos. Ir to nereikia bijoti. Tai galima stebėti, atidžiai. Smalsiai.

Netapsi laimingas, bandydamas suvokti save per kitą žmogų. Reaguodamas ir šventai tikėdamas kiekviena pastaba (pozityvia ar negatyvia). Visa tai tik žodžiai. O tampi savim, kai tau tų žodžių iš pašalies nebereikia. Kai žinai, kas esi, kai pasitiki tuo, kuo esi, pasitiki savo mintimis, savo kūnu, savo veikla. Kai tavęs negali sutrikdyti, išbalansuoti keli žodžiai. Ar įvykiai. Kai tampi konstanta sau. Judanti, tekanti, tačiau suvokianti savo tapatybę. Ir ją priimanti. Suvokianti, jog gyventi pagal savo filosofiją nėra blogai, kaip ir nėra blogai elgtis kiek kitaip, nei žmonės aplinkui. Net atvirkščiai, nuo to visiems - tik geriau. Suprantama žmonių įvairovė, išmokstama ją vertinti. Nebereikia kaukių, nebereikia dažų. Tiek daug energijos galima skirti prasmingesniems dalykams nei slėpynių žaidimas.

Sakoma, jog verta bendrauti tik su stipresniais, išmintingesniais už save žmonėmis. Kad galėtum mokytis, tobulėti. Imti. Ir aš laiminga tokių žmonių turėdama. Tuo pačiu, suvokiu, jog yra daugybė bendravimo būdų ir motyvacijų. Galima rūpintis žmogumi (šią akimirką, iš šios perspektyvos) silpnesniam už save. Tai irgi moko, tai irgi ugdo, taip irgi augama. Kartu. Taip kuriami tarpusavio ryšiai. Ir kai tų ryšių esi sukūręs ne vieną, nebaisu būti vienam. Nes esi apsuptas rūpesčio, nes gali pats rūpintis ir jaustis reikalingas, sau ir kitiems. Tad, rodos, kokiais žmonėm esi apsuptas, tam tikra prasme, net nėra labai svarbu. Mokytis gali bene iš kiekvieno. Rūpintis gali bene kiekvienu. 

Tuo pačiu, augama ir kančioje. Mokomasi ir ne iš itin sėkmingų patirčių (pagalvojau, juk ir pasakose, dažniausiai, pradžioje sutinkam pagrindinį veikėją, kuris nėra šiuolaikinio "sėkmingo žmogaus" prototipas. Įveikdamas kliūtis, įveikdamas save patį, veikėjas sukuria istoriją, sukuria gyvenimą, tokį, kokį galima nugyventi ilgai ir laimingai). Tad, vėlgi, nesėkmė gali būti naudinga taip pat, kaip sėkmė. Išeiti iš situacijos galima skirtingai. Išsinešti iš situacijos galima taip pat skirtingas patirtis. Kartais rodosi, kad nesėkmė išmoko naudotis tais įrankiais, kuriuos jau turim, tik esam palikę nuošaly.

Ir kiekvienas turim pakankamai įrankių turėti nemažos įtakos pasauliui. Žinau, kaip naiviai tai skamba, bet to nesuvokimas yra, tiesiogine prasme, pražūtingas. Kiekvienas kasdienis veiksmas turi įtakos likusiai žmonijai. Tai, kad perkate iš parduotuvės X, įmonės Y, avialinijų Z, remia juos. Ar jūs tikri, kad norit juos palaikyti, į juos investuoti? Kasdienis apsipirkimas gali turėti įtakos net klimato kaitai. Nedidelės įtakos, sutinku, bet dienų metuose - daug, pirkėjų - taip pat. Lašas po lašo. Ir nekalbu vien apie pinigus. Investuoti galima rūpestį, ir energiją. Suprasti, kad turi įtakos. Turi galią keisti. Ir į gerą, ir į blogą, kokios abstrakčios šios sąvokos bebūtų. Nereikia ignoruoti informacijos, kurią turim. Negalima ignoruoti. Tikiu, kad viskas grįžta, sakė M. B. O aš tikiu, kad darbas grįžta tą pačią akimirką, kai yra padaromas. Jausmu. Rūpesčio, reikalingumo, kito žmogaus džiaugsmo. Tad, vėlgi, rodos, ne taip svarbu, į kokią situaciją pakliūni, nes tiek gauti, tiek duoti yra vertinga, ir sukuriamas abipusis ryšys, ryšys, kuris padeda bent truputį paaugti. Net ir gauti reikia mokėti. Nestumti atgal, nebijoti likti skolingam - tik priimti su dėkingumu. Kartais priimti sunkiau, nei dovanoti.

Dovanoti - žodis, kuris, artėjant gruodžiui, pradės suktis mintyse vis dažniau. Norėčiau praplėsti šios sąvokos ribas. Nes šiandien gavau didelę dovaną. Pokalbis tapo dovana. Vertinga. Laiškai - taip pat vienos gražiausių dovanų, kurias esu gavusi. Tad materija nė nesvarbi, norint ką padovanoti. Užtat labai svarbi intencija. Noras. "When Attitudes Become Form" - tokį parodos pavadinimą matydavau bene kasdien. Jis man visad patikdavo. Siūlymu abstrakciją išreikšti materija. Siūlymu idėjas paversti realybe. Siūlymu save patį paversti savų idėjų išraiška. Išspinduliuoti save, kaip sakė R. J. Nes net būdamas vienas, bet būdamas sąmoningas ir atidus, gali spinduliuoti dėmesį ir rūpestį, ir gali pasiekti žmogų, gali užmegzti ryšį; energiją, it koks alchemikas, versdamas auksu. Nešlifuotu. Žmogiškuoju.