Search

Content

Sapno mechanika

Vėjas pažeme gena seniai pamestas skardines, pasiklydusius užrašus ir blizgančius saldainių popierėlius. Lieka švaru. Maži upeliai bėga vėjo keliais, pasiimdami nuo apšalusių rytų užsilikusį smėlį ir su juo sumišusio ledo trupinius. Švariau. Ir šviečia saulė, išgarindama paskutinį žiemos atodūsį, keliais tonais pašviesindama šaligatvius ir gatves. Lyg jokio sniego nė nebūtų buvę. Jokio sąstingio. Tik lengvas judėjimas į priekį.


"Tik staiga pro šaką - žalias kovo ledas...

Tarsi nujautimas, kad kažką tenai,
kur buvai nebuvęs, tu žinai nematęs -
tik seniai užmiršęs tai atmintinai."
-  Donaldas Kajokas "Žalias kovo ledas".


Toks Kajoko aprašomas jausmas išties aplanko kovą - lyg koks neatpažintų erdvių artumas, dar nenutikusių įvykių pažinumas. Skaitant kitus Kajoko kūrinius kartais aplanko panašus pojūtis - lyg apie tai pats jau būtum kadaise mąstęs, kažką panašaus regėjęs. Arba - nieko panašaus nematęs ir poeto dėka praregėjęs. Kaip bebūtų, prieš jūsų akis - kelios įžvalgios ištraukos iš šio rašytojo "Sapno mechanikos".


<...>

28.
brendu per naktį
                         kad atrasčiau
rytą


<...>



42.

sunkus pasirinkimas
bet rinkis:
               mylėti arba mylėti


43.

pasaulis būtina sąlyga
tačiau
nepakankama


<...>



50.

nebuvo lūpų  
                  dar
o bučinys jau buvo


<...>



63.

net pats mažiausias judesys
gali virsti
didelės kelionės pradžia


64.

jau nujaučiu:
tai ko negali būti
yra svarbiausia: aš esu


<...>



119.

nes jei išeities nėra
išeitis yra
neišėjime


120.

taip musės sparnelis
pakelia 
visą vaivorykštę


<...>



133.

daigeli mano širdyje
linguojamas
tarp dugno ir bedugnės


134.

kiek sykių stengiaus susikurt tave
tačiau išvydau tik tuomet
kai tu mane sukūrei


<...>



Nes ėjimas per tamsą nepaliaujant tikėti šviesos egzistencija, pasaulio vertinimas bei kūrimas ir yra atkaklumas, reikalingas, kad sugebėtum gyventi,gyventi, kartais net neįtikėtinais masteliais, tačiau juk taip sunku tą pasaulio mastelį suprast, kai tu toks didelis (ir visata sukasi aplink tavo pirštą), o gal toks mažas (ir esi žvaigždžių dulkelė). Tad, manai, gal paprasčiau susivokti savyje ir neri į vidų. Ir stebi, kaip tave veriančios idėjos tampa pačiu tavimi. Tu kuri idėjas, jos tampa tavimi, tu kuri taisykles, jos ima tau galioti, tu kuri pasaulį, jis tampa realybe. Ir nėra ribų, tikrai, nėra ribų šios kūrybos procesui. Netikit? Pabandykit jas pasiekt. Tu susikuri dėžutę, įlipi į ją, ji pradeda varžyti, kai paaugi, tačiau atsisakai lipti lauk. Ir kuri dėžutes kitiems, jų nė nesutikęs, nenumanydamas aukščio, jau nuspėji, jau turi nuomonę, jau žinai tiesą. Tiesą, kuri galioja tik tavo dėžutės apšvietime, mat išlipi iš jos ir pamatai, kad spinduliai krenta jau kitaip. Tiesa nebe tokia, nes erdvė kita, nes tu kitoks, nes laikas kitas. Ir taip gera kartais nustot bandyt sutilpt į savus ar svetimus nusistatymus, pamąstyt kiek plačiau ir pamėgint suvokt, kas yra svarbu, o kas - visiškai neverta nerimo, kas yra reikalinga, o kas - tik poreikio iliuzija. Ir viskas tampa daug paprasčiau.


taip tikra
     gal dar nenubudom


nes tu esi

     tarytum būtum
-  Donaldas Kajokas "Šakelė mėnesienoj. Sidabruojanti."


4 komentarai (-ų):

  1. Ačiū, Indre. Tai eilės iš D. Kajoko kūrybos rinktinės "Meditacijos" - jei norėtum daugiau paskaitinėt. :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Tu tokia kūrybiška ir filosofiška.. ir tavo įrašus nepaprastai gera skaityti, nes čia randu neišmatuojamas gelmes.. tai vienas iš tų atvejų, kai norisi dėkoti žmogui, kad jis yra! Nors ir nesutiktas... :)
    o Kajokas.. viena iš mano Meilių! :) aš taip pat šias meditacijas esu citavus ir citavus...

    AtsakytiPanaikinti
  3. Arūne, ačiū už tokius gražius žodžius (ir dar tokį gražų šeštadienio rytą). Esu labai laiminga, jei iš tiesų tokias mintis ir potyrius šie tekstai sukelia. Linkėjimai :))

    AtsakytiPanaikinti

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas