Search

Content

Sveiki atvykę į tikrąjį pasaulį

Esat girdėję šį pasakymą? Jei nusivili kuo, susiduri su sunkumais, kas nors ironiškai šyptėli ir drebia į akis "sveika atvykus į tikrąjį pasaulį", maždaug, įprask, tai ir yra gyvenimas. Ir aš nuo mažens priešinausi šiai minčiai, kiekviena savo ląstele jaučiau, kad yra kitaip, kad pats kuri savąjį pasaulį. Ir realybė ne būtinai yra tokia, kokią tau nupiešia ir pateikia per spalvotą televizorių, laikrašty ar kitokio pobūdžio autoritetingam pasakojime. Ją formuojam patys. Renkamės, ar tikėt tuo, kuo tikėt, pasak daugumos, reikia. Ar prabust. Raudona ar mėlyna. Ką rinksies?

Realybė - gan įvairiai interpretuojama sąvoka. Ir kai tau vis aiškinama, kad taisyklė ir norma yra negatyvios patirtys, o išimtys - keli pozityvūs blyksniai, pasimeti. Negi taip? Juk vyresnieji - labiau patyrę. Imi savim abejot. Bet tuomet sutinki vyresniųjų, kurie sako, kad nė velnio. Nė velnio nėra teisi ta karti ironija, atsiradus iš savų nusivylimų, delsimo, abejingumo. Galų gale, kas yra pozityvu, kas - negatyvu? Daugybė patirčių - interpretacijos reikalas. Kiekvieno iš mūsų asmeninės interpretacijos reikalas. Velniškai gera, kai atrandi tokių žmonių, vis naujų, vis labiau džiugiai grąžinančių tikėjimą. Jaunatviškas maksimalizmas - išgirsti šią diagnozę, bet gali best pirštu į tokius žmones, kaip Steve Jobs, Randy Pausch, Chris Guillebeau iš AONC. Ir masę kitų. Jie pasakojo didžius dalykus. Naivius, sakysit? Bet naivūs nebuvo. Ir gyveno ne atsiskyrę nuo visuomenės. O joje. Skleisdami tą drąsos gyventi dėl džiaugsmo, atradimo ir mylimų veiklų idėją. Dar smagiau, kai tokius žmones išvysti visai arti savęs. Jie, dievaži, įkvepia. Tuomet supranti, kad gyvenimas nenutrūks, jei pažeisi mokykla-universitetas-darbas grandinę, supranti, kad visa realybė - tik vienas didelis žaidimas, viena kelionė. Kaip sakoma, "It's just a ride". Kai kartais pamėgini suvokt savo laisvę, gali net apsvaigt galva nuo užplūdusių galimybių. Rimtai, kas trukdo įvykdyt tai, apie ką svajojat? Kas nutiks, jei išmėginsit x? Jei atsisakysit y? Tu gimsti, pagyveni, miršti. Taip yra. O kas po to? Tai priklauso nuo jūsų įsitikinimų, bet tokio gyvenimo, kokį turim čia, nebeturėsim. Tad gyvenam bauginančiai trumpai. Ir būtent dėl to šį laiką reikia švęst, taip, kaip mokam, taip, kaip galim. Sąmoningai. Dar vieną gerą idėją siūlo zenpencils, užduodama klausimą, kas būtų, jei pinigai nerūpėtų. Ir kodėl mes turėtumėm veikti, lyg tai būtų tiesa. Ir atsakydama: ‎"If you really like what you're doing, it doesn't matter what it is, you can eventually become a master of it". Ir tame yra tiesos. Reikia motyvacijos, reikia sumanumo, reikia, galų gale, susidomėjimo pasauliu, nes kitaip būtų velniškai sunku gyventi, kaip šiandien man sakė vienas išmintingas žmogus. Paversti patirtis ir veiklas įdomiomis. Ypatingomis. Netikra, pasakysit? Apie sintetinę laimę jau kalbėjom, ir, kas keisčiausia, ji yra visiškai natūrali. Tad susimuliuoti patirtį ir ją išgyventi tam tikra emocija - tai tikra. Juk kaip bebūtų - "People say that what we’re seeking is a meaning for life. I don’t think that’s what we’re really seeking. What we seek is an experience of being alive". - Joseph Campbell. Prasmingiausiai dieną praleidęs ir laimingiausias jautiesi išgyvenęs, išgyvenęs puikią dieną. Margą, spalvotą. Tikrą.

Ir kai susivoki, kad tavo veikimo galimybės yra gerokai gausesnės, supranti, kad negali to ignoruoti. Nes faktas per daug esminis. Dramblys kambaryje (apie kurį, paradoksas, dažniausiai linkstama nutylėti). Mąstai, kaip galėtum susikurti gyvenimą, kuris tau patraukliausias. Ar kaip kokybiškai gyventi tokį, kokį turi (taigi, kokį susikūrei). Viena gera mintis, kuria su manim pasidalino kitas išmintingas žmogus prieš kurį laiką (matot, laiminga aš, būdama tokių apsupta) - reikia ne save teisinti, o save atakuoti. Ieškoti klaidų, jas pripažinti. Keisti. Tobulėti. Nemeluoti sau, nenuleisti rankų, maždaug "toks gyvenimas", "toks jau aš", ar dar kaip. Tu matai tokį gyvenimą, tu taip suvoki save, veiki tokiais principais. Bet yra begalė kitų būdų matyt, suvokt ar veikt. Tad jei tik turi noro... Gali daryt stebuklus. Nes nieks nežino žmogaus ribų (net jei ir sako, kad žino). Apskritai, kai esi nusiritęs žemyn dėl užpuolusių sunkumų, su kuriais negali susitvarkyt, net ir tada turi pasirinkimą. Gali pasiduot ir ten likt, manydamas, kad išlipt neįmanoma. Gali kilt. Ir taip įrodyti sau pačiam, kas yra (ne)įmanoma. Ir rodyti pavyzdį kitiems. Skleisti tą idėją. Savito, savom rankom kurto pasaulio idėją. Kaip Reality Changers - tėtis su dviem dukrom, nuolat rodantys meilę gyvenimui, menui, šeimai. Pažiūrėkit šiandieninį jų video, iki galo. Džiaugsmas ir grožis, ir paprastumas tiesiog spindi iš jo, tiesiai iš ekrano į širdį. Tad reikia lįst į visokiausias patirtis, stebint pačiam save, eit į pasaulį ir žiūrėt, kas ten vyksta. O čia, draugai, vyksta pasakiški dalykai. Jei dar netikit manim, užmeskit akį į Ben Saunders kalbą "Why bother leaving the house?". Ar pasiryžtumėt tokiam nuotykiui. O kodėl ne? Jei dar trūksta motyvacijos g y v e n t i, štai jums 2012 metų santrauka (sakyčiau, emocinė), kuria pasidalino Mykolas. Nuoširdžiai, vienas gražiausių pastaruoju metu matytų dalykų.

Nebūtina užsidėt rožinius akinius. Nebūtina eit priešinga kryptim, nei likusi visuomenės dalis, taškant kitus į šonus. Nebūtina pamokslauti. Toks dalykas, kaip susivokimas savo noruose, savo gyvenimo pajautime yra itin subtilus ir negali būti taikomas kaip kokia paranki taisyklė. Mes kaip vanduo, kad ir kokia jūra, pasakyčiau įkvėpta Baricco. Žibanti, besikeičianti, nepaliaujanti judėti. Banguoti sinusoidėm (liūdna-linksma, pailstu-pavargstu) Neturinti konkrečios formos. Tiesiog esanti. Tad viskas, ką noriu pasakyt - jūs ne vieni, jūs stiprūs ir beprotiškai galingi, jei tik tuo patikėsit. Dauguma įvykių - tai konteksto ir interpretacijos reikalas. Dažnai kontekstas keičia visą prasmę. Tad kaip galima ją priimti kaip statišką? Imkitės to, apie ką svajojat, verskit tas svajones į realybę ir nusišypsokit jus pasveikinusiam atvykus į tikrą gyvenimą. Nusišypsokit. Ir grįžkit prie svajonės realizavimo, siekimo, darbo, sunkaus darbo. Jei tik tai teikia džiaugsmo. Laimės ir užtikrintumo. Tuomet tai teisinga (jei tik egzistuoja toks žodis).
Nes, kaip sakė Mahatma Gandhi "First they ignore you, then they laugh at you, then they fight you and then you win."


0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas