Search

Content

Pavasaris vasarį arba Kaip įkvepia (tobulos) kelionės

...O buvo pavasaris ir buvo puiku. Nes vos išlipus iš lėktuvo pajutau šiltą saulę ant skruostų, vos išlipus iš metro pajaučiau švelnų vėją, pilną vasaros, pavasario ir visų kitų rūšių švelnumo. Oras buvo pripildytas karamelizuotų riešutų kvapo, virš galvos - didingas laikrodis, pavadintas Beno vardu, bet koks gražus, iš tiesų, koks dailus. Saulė draikėsi, vietos draikėsi, kol nustojau kalbėt, nes nebežinojau ką sakyt, praradau amą, ar kaip ten žmonės mėgsta sakyti. Bet po to sekė dar septynios mažų stebuklų kupinos dienos, kiekviena akimirka - kažkas naujo, tikrai, ne tik naujo, bet ir ypatingo.

Tąryt aušo, pakelėj augančios smilgos buvo apšerkšnijusios, o gelsvoj šviesoj draikėsi automobilių ir gamyklų dūmai. Puspilnė kuprinė gulėjo prie kelių, po kūną bėgiojo džiugus jaudulys. Išaušo.

Pakilau, ir sniegas virto į debesis, vėjo malūnai suposi vidury jūrų, o aš tik buvau atrėmus galvą į mažą langelį, pro kurį spindėjo kažkas nerealaus, ir nusileidusi vis dar nelabai suvokiau, kur aš esu. Ir tą vakarą, pamąsčiusi, už ką šiandien esu dėkinga, suvokiau, kad nežinau nuo ko pradėti. Dieve, už viską. Už kiekvieną šviesos žybtelėjimą. Lyg tas kiekvienas mirksnis atvertų akis ir sakytų: "ei, pasaulis būna ir toks. Truputį tobulas."

Kartais nebeatskyriau, kur kalnai, kur debesys, o traukiniai taip švelniai migdė (kaip ir autobusai, tik dviaukščiai, leisdami akimis aprėpti tiek daug, leisdavo neužmerkti akių). Pavasaris tiesiog virpėjo ore. Mažais lašeliais ant autobuso lango, rausvais medžių žiedais, paukštukų kasrytinėm giesmėm ir... pavasariu. Ganiau akis po kalnus, jūrą, avių pulkus, paukščių pulkus, pasakiškai didelius parkus, senoviškus senamiesčius, kurie truputį priminė Austriją, saldumynus kinų kvartale, naktinę sostinę, kanalus, žuvėdras virš galvos, žmones. Ir kaip nustembi nepažįstamam (na, dabar jau pažįstamam) išpasakojęs tai, kuo daliniesi su nedaugeliu, pajunti tokį ryšį, lyg žmogų pažinotum daugybę metų, o jo akys norėtų perteikt daugiau, nei paprastą žvilgsnį. Ir kaip nustembi dėl mažų atsitiktinumų, dėl traukinio į burtų ir kerėjimo mokyklą, dėl snieguotosios pelėdos, lyg netyčia pasitaikiusios pakelėj, dėl pasakiškų bibliotekos lentynų, kurios pačios atsidaro ir užsidaro, kiek pavažiavusios į šoną, atskleisdamos dar nematytus knygų klodus, net kiek magiškai suboluodamos. Ir dėl jūros kvapo, kurį jaučiau visur, kur bekeliaučiau, dėl chloruoto vandens, kuris nuo šiol man kvepia, dėl medžių, pasakiškų medžių, gumbuotų, pakrypusių, kampuotų, išlinkusių, kaip iš sapnų, kuriuos sapnuoja mažos princesės. Dėl ledų, valgomų vidurnakčiais, tobulų vakarienių, pusryčių paryčiais, puikių knygų, nematytų žurnalų, prarastų pirštinių, neprarasto laiko... Iš tiesų, grįžtant buvo kiek liūdna. Akimis sekdama žybsintį tamsoje miestą, galvojau, kad tai pirma kelionė, kai nei kiek nenoriu namo. Galbūt dėl to, kad širdis jaučia, jog dalis namų - ten. Galbūt dėl to, kad buvo labai jau gerai. Bet neverta inkšti ir šnabždėti "grąžinkit mane atgal!". Atvirkščiai, puikiai suprantu, kad savo rankom (ir kojom), su tokiu noru ir užsidegimu, gali pasiekti to, ką ten turėjai. Ir kažką dar geresnio. Tad atsiranda dar daugiau motyvacijos išnaudoti visas galimybes, stengtis siekti to, ko pasiekti noriu, žodžiu, judėti, rimtėti, bet tuo pačiu ir laisvėti. Kaip žmogui. Juk pats laikas.

Prasideda nauja savaitė, prasidedu nauja aš, kiek kitokia (kaip sakė viena budizmo knygutė, kurios puslapius varčiau baigdama kelionę, mes keičiamės kiekvieną akimirką - dėl išorinių aplinkybių, suvoktos informacijos. Dabar jūs jau kitokie, nei buvot pradėdami skaityti šią pastraipą), su dar daugiau ryžto, jėgų ir šviesios šviesios energijos, reikalingos statyti save ir pasaulį. Pamačiau, kiek daug gali pasiekti, jei pasiekti nori ir stengiesi. Kyla klausimas, kodėl negaliu aš? Ir nusileidžia atsakymas: galiu, jei tik panorėsiu, o panorėjusi nesustosiu. Tad su visais palaimingais atsitiktinumais, pavasario dvelkimu, paukščių čiulbėjimu ir smagiais nuotykiais žengiu į šaltą apsnigtą kiemą. Juk greit pavasaris ateis ir čia. O jei ne - patys jį susikursim.


11 komentarai (-ų):

  1. blemba-
    kaip gerai-
    dabar pati esu svetur-
    ir taip skaniai ir taip artimai su žodžiais, mintimis susijungiau./labai patiko

    AtsakytiPanaikinti
  2. Kaip gera tokį komentarą skaityt. Jei svetur, tuomet linkėjimai iš Lietuvos :))

    AtsakytiPanaikinti
  3. kiekviena kelionė, kaip mini lūžio akimirka. po kurios prasideda new-me gyvenimo tarpsnis:) ir taip kiekvieną kartą.

    žavios mintys čia pas tave!

    AtsakytiPanaikinti
  4. Laima, visiška tiesa :) Ir ačiū, užsuk dažniau!

    AtsakytiPanaikinti
  5. kaip šiltai ir kaip jaukiai šįkart :) ir tokie pažįįįstami, artimi jausmai pynėsi ir apipynė Tavo pasakojimą :))

    AtsakytiPanaikinti
  6. oooo, koks įrašas! mmmmm <3 gal, beje, galėtum pasidalinti knygos pavadinimu? ačiū!

    AtsakytiPanaikinti
  7. Domante, smagu, kad artima :))

    Anonimiškas, įraše minėjau dvi knygas. Viena iš jų - Jonathan Safran Foer "Extremely Loud and Incredibly Close", apie ją artimiausiom savaitėm parašysiu. Kita - Steve Hagen "Buddhism Plain and Simple". :)

    AtsakytiPanaikinti
  8. Ačiū už poeziją. Ji - visur ir dabar. Todėl ir dėl to - Ačiū :)

    AtsakytiPanaikinti
  9. Vaida, Indre, skaitau ir šypsausi, net nežinau ar ką daugiau rašyt bereikia. Ačiū Jums, tikrai.

    AtsakytiPanaikinti
  10. Dėkui, labai mane įkvėpei, tikrai šauni kūryba!

    AtsakytiPanaikinti

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas